Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kūrybingumo tragedija

 
2018 10 03 6:00

Socialiniuose moksluose tragedija kartais vadinami žmonių elgesio rezultatai, kai teisingas ir sveikintinas individų elgesys yra kenksmingas, vertinant jį bendruomenės ar visuomenės mastu. Garsi ir turbūt daugumai socialinių mokslų absolventų žinoma – bendrųjų gėrybių tragedija (angl. tragedy of the commons). 

Bendrosios gėrybės yra tokios, kurios neturi savininkų, bet yra naudingos žmonėms, pavyzdžiui, oras ar vanduo. Tačiau besavininkis turtas gali būti labai konkretus, pavyzdžiui, žemė. Tarkime, daugelis klajokliškų bendruomenių nelabai supranta žemės nuosavybės sąvokos. Būtų sunku paaiškinti klajoklių šeimai, kad ji negali ganyti savo galvijų kur tik nori.

Mūsų politikams dar reikia gerai patrinti suolą, kad išmoktų pamoką, jog kūrybingumas yra ekonomikos, o ne švietimo politikos klausimas.

Bendrųjų gėrybių tragedijos autorius Garrettas Hardinas pasinaudojo ganyklos metafora, siekdamas paaiškinti, kaip veikia socialinės tragedijos. Įsivaizduokite, kad ganykla neturi savininkų, o šalia jos įsikuria nedidelė bendruomenė. Kiekviena jos šeima stengiasi išgyventi augindama galvijus, ir tai yra teisingas bei sveikintinas elgesys. Tačiau ganykloje gali būti ribotas galvijų skaičius. Pradžioje bendruomenės nariai turės palyginti nedaug galvijų, tad pievoje visiems užteks vietos, bet anksčiau ar vėliau viena ar kelios iš šeimų nutars auginti daugiau galvijų – taip didės jų turtas, jie galės išugdyti ir išmokslinti daugiau vaikų. Tačiau neišvengiamai ir kitos šeimos neatsiliks, juk jos niekuo ne blogesnės. Ir apskritai kodėl vienos šeimos turi būti turtingesnės? Kiekvienas turi stengtis dėl savo šeimos, nes tai teisingas ir sveikintinas reiškinys. Tačiau bendruomenės mastu toks elgesys nualins ganyklą, ir vieną dieną visų šeimų bandos pradės badauti. Visi gali tikėtis, kad susimažinti bandą turi kas nors kitas. Štai jums ir tragedija.

Yra ir mažiau žinoma socialinės tragedijos forma, kartais dar vadinama prakeiksmu (angl. curse). Tai kūrybingumo tragedija. Pirmiausia turime žinoti, kad ne visi yra kūrybingi. Kūrybingi žmonės nuo kitų skiriasi tuo, kad negali nekurti ir privalo tai daryti nuolat, kitaip jų laukia rimtos psichologinės problemos. Būti kūrybingam šiais laikais yra gerai, kūrybingumas išaukštintas. Kai kurių moderniųjų menininkų darbai parduodami už dešimtis milijonų eurų, tokie žmonės kaip Elonas Muskas yra naujųjų laikų guru, jų biografijos yra graibstomos ir cituojamos. Žinoma, ir mūsų valstybė yra puikiai supratusi, kad be inovacijų ir kūrybos Lietuva yra pasmerkta būti antrarūše globalizacijos dalyve.

Kūrybingumo tragedija yra kiek kitokia nei bendrųjų gėrybių. Sukurdamos žemės nuosavybės teisę, valstybės išsprendžia žemės alinimo problemą. Kūrybos ugdymas irgi neapsieina be valstybės intervencijos. Visi žinome, kad kūrybingas žmogus gali duoti daug naudos ir darbdaviams, ir valstybei. Tačiau tiek Lietuvos valstybės biurokratai, tiek verslininkai dažniausiai pamiršta pagrindinį dalyką – kūrybingi žmonės naudos duoda tik tuomet, kai jiems sukuriama tinkama, į jų poreikius greitai reaguojanti paramos sistema. Nesukūrus tokios sistemos, nebus jokios naudos.

Kūrybingumo tragedijos šaltinis yra tai, kad kūrybingumo negalima objektyviai pamatuoti. Matavimo sistemos taikomos tik tam, kas jau bent kartą buvo padaryta. Kūrybingumo prakeiksmas yra tai, kad mes, paprasti žiūrovai, pamatę naują kūrinį, niekada nežinome jo vertės. Kūrybingam žmogui tiesiog atrodo, kad mes jo nesuprantame. Kai po kiek laiko kūrinį suprantame, kūrybingasis jau kuria ką nors kita. Mums atrodo, kad tai yra neracionalu, o mes jam atrodome atsilikę.

Šalys, kuriose kuriamos naujosios technologijos, išmoko vieną dalyką: švietimas negali padėti tapti kūrybingam, jis tegali paremti, kai yra prašomas, ir netrukdyti.

Kai mūsų valstybė bando ugdyti svarbias jaunų žmonių kompetencijas, ji įsuka šiuos žmones į vertinimus, kurie nieko nepasako apie jų potencialą kurti, kartais net baudžia už kūrybą. O dažnas verslas, nesuprasdamas, jog kūryba įmanoma tik sudarant tinkamas sąlygas kūrybingiems darbuotojams, teigia, kad švietimas Lietuvoje yra blogas. Kritika teisinga, bet visai ne tuo požiūriu, kuriuo ši tema eskaluojama viešojoje erdvėje. Švietimo specialistų bandymas rasti objektyvius kriterijus kūrybingumui pamatuoti iš pirmo žvilgsnio atrodo kilnus, bet iš tikrųjų jis – tragiškas. Tragiškas ir kūrybingiems žmonėms, ir visai visuomenei. Šalys, kuriose kuriamos naujosios technologijos, išmoko vieną dalyką: švietimas negali padėti tapti kūrybingam, jis tegali paremti, kai yra prašomas, ir netrukdyti. O verslas negali tikėtis, kad kūrybingas žmogus ateis ir kurs naudą tiesiog šiaip. Pats verslas turi taikytis prie tokio žmogaus, o ne priešingai.

Tad jei galvojame apie inovacijomis grįstą ekonomiką, švietimo politikai turi nebesikabinėti prie kūrybingų žmonių, nebestandartizuoti ugdymo, o verslo atstovai – galvoti, kaip įtikti įnoringiesiems kūrėjams. Nesiliaujančios pastangos pamatuoti kūrybingumą yra bergždžios ir labai brangiai mums atsieinančios. Pamatuoti galima ne kūrybingumą, o kūrinius, ir tik pinigais, ne pažymiais, ir tik tuomet, kai tie kūriniai yra nebeįdomūs patiems kūrėjams. Šią pamoką išmoko Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos šalių ir Izraelio politikai. Mūsų politikams, deja, dar reikia gerai patrinti suolą, kad išmoktų pamoką, jog kūrybingumas yra ekonomikos, ne švietimo politikos klausimas.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"