Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kur plaukia Vilniaus fregata?

 
2017 10 18 13:01

Kaip anot Rimgaudo Geleževičiaus, viename laše vandens rasi tą pačią chemiją kaip visame vandenyne, taip ir politikų debatuose vienas žodis gali suponuoti visą partijos veiklos programą.

Tik spėjęs atiduoti LŽ portalui dar garuojančią „Žvėryno šiupinynę„ su sėkmės palinkėjimais Remigijui Šimašiui, sekančiame LŽ numeryje perskaičiau Mero pareiškimą apie nutraukiamą bendradarbiavimą su konservatoriais, kaip nuleistas inkaras trukdančiais sėkmingai plaukti pirmyn.

Inkaras, be visa kito, yra ir vilties ženklas, o jos liberalams labai reikia, kaip ir gelbėjimosi rato. Inkaras praverčia posūkiuose, kad įsismaginęs laivas neišlėktų iš orbitos.

Išskleidus verslo išpustas bures galima per vėlai pamatyti artėjančias kranto uolas. Ir tada ne tik inkaras, bet ir patys tinkamiausi stabdžiai gali nepadėti.

Investicijos, vystymas, plėtra, pirmiausia nekilnojamojo turto verslas kuria naujojo Vilniaus veidą. Nesvarbu, kad tarp „Lietuvos“ (Radisson) viešbučio ir centrinės universalinės parduotuvės nėra vietos ir nėra reikalo ką nors statyti, ten vis vien spaudžiamas garsaus architekto Libeskindo superdangoraižis – grakšti architektūrinė burė, dvigubai aukštesnė už „Lietuvos“ viešbutį. Argumentas – nesutvarkytas kampas, privatus sklypas ir jo savininkas spaudžia ką ten statyti. Savininkui šis burinis gigantas reikalingas. O miestui? Kai buvo aptariama Šnipiškių vizijos koncepcija ir Miesto aplinkos apsaugos visuomeninės komisijos buvo prašyta pareikšti savo nuomonę, tai ta nuomonė buvo tokia, kad teritorijoje tarp Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės apskritai daugiaaukščiai pastatai nereikalingi. Po to buvo pastatytas, jau tada suprojektuotas Hansabankas (dabar Swedbankas). Beje, visai gražiai įsikomponavęs į aplinką. Manau, kad jo ir užtenka. Juo labiau kad to „nesutvarkyto“ kampo vietai buvo parengta architekto Rolando Paleko (bendradarbiaujant su Norvegijos kraštovaizdžio architektų firma) studija – projektas, kuriuo jungtį tarp Konstitucijos prospekto ir Upės gatvės sudarytų laiptų ir žalumos juostų derinys.

Kiek teko iš pristatymų spaudoje patirti, tai minėtas supergiganto pastato projektas numato iš esmės pertvarkyti Upės gatvės (ir apskritai Neries upės) jungties su Konstitucijos prospektu teritoriją. Perstatomas (žeminamas?) Baltasis pėsčiųjų tiltas ir iš jo patenkama į požeminį tunelį, vedantį į Europos aikštę ir Konstitucijos prospektą. Šioje koncepcijoje laiptai traktuojami kaip blogis, nors būtent laiptai gali būti miesto kraštovaizdžio puošmena. Ši galimybė nesugrąžinamai prarasta uždarant jungtis tarp Mindaugo ir Pylimo gatvių. (Nenorėta pasinaudoti prieškario Kauno pavyzdžiu, gražiai sprendusiu Žaliakalnio ir „apatiniojo“ miesto jungtį.)

Grįžtant prie fetišų, kurie lemia miesto plėtros tempus ir gyvenamos aplinkos mikroklimatą, tai neabejotinai dominuoja nekilnojamojo turto verslas – gyvenamieji namai su išankstine vizualine reklama apie pardavimą ir nuomą, taip pat viešbučiai ir biurų pastatai. Visa tai projektuojama į Vilniuje augsiančią gyventojų koncentraciją, klestėsiantį turizmo verslą ir įvairių inovacijų programas, kurioms aptarnauti ir vykdyti reikalingi specialistų būriai.

Ir štai galų gale prabunda vyriausias valstybės finansininkas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, konstatuojantis, jog nors ekonomika auga, bet pajamų nelygybė tarp klestinčių, savo pajamas didinančių įmonių ir skurstančiųjų didėja. Darbo išteklių rezervas išsekęs. Prieitas liepto galas. Tai reiškia, kad stūksos tuštėjantys biurų pastatai, o bankai turės per akis nekilnojamojo turto ir tiek pat neatgaunamų paskolų. Gal tai ir bus liepto galas. Tą lieptą paramstyti ir dar pratęsti gali tik tie, kurie jį surentė ir pašykštėjo lentų, bevelydami tas lentas, t. y. iš verslo gaunamą pelną visą susikrauti į savo namus Vilniaus priemiesčiuose, Valakumpiuose, Laurų ir panašiuose saugomuose „rezervatuose“, o jauniems specialistams, kaip ir bandomaisiais laikotarpiais dirbančioms prekybos centrų kasininkėms, palikdami tik atliekamus grašius.

LŽ spalio 6 d. numeryje kartu su cituotomis Vito Vasiliausko mintimis galėjome perskaityti, kaip investuojant į verslo plėtrą neinvestuojama į pagrindinį plėtros sraigtelį – patį žmogų, samdomąjį darbuotoją, kuriam skelbiami konkurso reikalavimai prilygsta vos ne kosmonautų sugebėjimams, o tokius sugebėjimus gebančiam turėti specialistui pagal terminuotą vienų metų sutartį siūlomas 385 eurų atlyginimas.

Gali būti dar kitoks liepto galo scenarijus gali būti. Lietuva mažėja, gyventojų provincijoje katastrofiškai sumažėjo, o Vilniuje gyventojų skaičius auga. Ar kas nors kartu su Vilniaus meru pagalvoja, kas būtų, jei ištiktų „juodoji diena“. Ar kas nors įsivaizduoja, kaip atrodys kasdien į darbo pabaiga užsikemšančios Vilniaus gatvės tuo atveju, jeigu reikės evakuoti Vilniaus gyventojus. Ar yra parengtas evakuacijos planas, nors ir gąsdinamės dėl nesaugios ir nepatikimos Astravo atominės elektrinės?

Pasiekus kritinį tašką, atsidūrus ant bedugnės krašto ar atsimušus į begalinę mūro sieną, žmogui reikalinga pagalbos ranka, kurią gali ištiesti valstybė – jo Valstybė, kurios piliečiu būdamas, geriau ar prasčiau atlikdamas piliečio pareigas vien savo buvimu ją palaiko.

Liberalai nuolat primena tiesą, kad valstybė yra blogai besitvarkantis turto savininkas ir tą turtą reikia atiduoti privačiam verslui. Vadovaujantis šia filosofija prieita iki to, kad Vilniuje apskritai mažai kas liko valstybei, jos bendrapiliečiams. Žemė, pastatai, geriamas ir šildantis vanduo, elektros energija, miesto priežiūros svertai, atliekų sutvarkymas – viskas tapo jei ne privačia nuosavybe, tai privačia atsakomybe. Ar ne absurdiškas toks pasityčiojimas iš vilniečių, kai jie sužino, kad Žalgirio stadionas ir jam priklausiusi teritorija, baseinas ir Sporto rūmai, kur gimė Sąjūdis, jau nebepriklauso jiems, o tūlam avantiūristui Romanovui.

Daug iniciatyvų ir susirūpinimo išgyvendinant ir neutralizuojant oligarchus, kovojant su korupcija sulaukdavome iš prezidentūros, bet nei karto nepareikalauta šviesiai tiesiai paskelbti kam išdalintas ir priklauso Vilnius. Pavyzdžiui, gražus prieškario moderno pastatas Gedimino prospekte, kur buvo įsikūrusi Sveikatos ministerija, ir dabar dar likusi vaistinė. Artūras Zuokas 2010 metais, rodos, tai buvo jo kažin kokios rinkiminės kampanijos pradžia, du viršutinius to pastato aukštus atidavė „Fluxus ministerijai“, kviesdamas įsikurti ten jauniems menininkams. Taip ir liko neaišku, kieno nuosavybė šis pastatas. Taip pat ir teniso kortai – aikštynas Bernardinų sodo ir Arsenalo pašonėje.

Grįžtant prie Žalgirio stadiono, tai neseniai „Aktualijų studijoje“ kalbintas meras Remigijus Šimašius į klausytojo telefonu išsakytą pastabą dėl keliasdešimties tūkstančių kainavusį stadiono tribūnų išgriovimą ir klausimą, kodėl reikėjo naikinti apskritai Žalgirio stadioną, taip ir neatsakė, pakalbėjo apie būsimą futbolo stadioną Šeškinėje.

Stadionas ant Šeškinės kalvų – tokia romantiška idėja pasidžiaugti sporto varžybomis ir gražiais „po kojomis“ ištiesto Vilniaus vaizdais. Matyti tenai futbolo stadioną su dešimtimis tūkstančių žiūrovų yra visiškai nerealu. Kaip, kokiu transportu ir kokiu keliu per porą valandų galės jie susirinkti? Galima įsivaizduoti lengvosios atletikos stadioną arba teniso aikštyną, bet ne futbolo stadioną, kuris turėjo likti senoje Žalgirio stadiono vietoje.

Rašau šiuos žodžius ir jau nėra noro toliau tęsti, aiškintis, kas, kur ir kodėl statoma Vilniaus mieste. Ir ką galime kaltinti dėl skandalingų statybų ant kalno prie Misionierių vienuolyno ar Žvėryne ant griūvančio šlaito Birutės g. Nr. 40. Jokio skirtumo, ką kaltinsi, ką ne – vis vien nieko nepakeisi. Iš radijo girdžiu, kaip 60 minučių laidos vedėjas bando iškvosti Remigijų Šimašių, kodėl iš vicemero posto pašalino Valdą Benkunską ir ar tai reiškia, kad kuriama nauja dauguma, gavus lenkų rinkimų akcijos ir tvarkiečių paramą. Nieko naujo – Artūro Zuoko valdančioji dauguma rėmėsi lenkų-rusų aljanso ir Uspaschiko darbo partijos balsais. Jų, tų pačių žmonių, liko ir Vilniaus savivaldybės administracijoje.

Taigi bet kuriame viename laše atsispindi ir viso okeano cheminė sudėtis. Gali manyti, kad lėmė atsitiktinis, neatsargus stebėtojo žodis, kurį ištarė Gabrielius Landsbergis Edmundo Jakilaičio televizijos laidoje. Užuot draugiškai ištiesęs ranką ir palinkėjęs liberalams atsitiesti, paliko jų lyderį vieną, apkapotą kardais, kapstytis kaltinimų liūne. Žaibiška reakcija nutraukta su konservatoriais koalicija Vilniaus mieste buvo kaip ir išprovokuota jų pačių lyderio. Tačiau sekę mero žingsniai ir jo komentarai apie inkarą, trukdantį sėkmingai plaukti į priekį, galbūt atskleidė esmę – turėti laisvas rankas bendraujant su miesto plėtros vystytojais ir investitoriais. Į savivaldybės rinkimus eita „atsižegnojant“ nuo Artūro Zuoko, tačiau liberalistinė filosofija daro savo ir neleidžia per daug nutolti nuo jos pagrindinių principų.

Apie tuos principus geriau nepasakysi, kaip pasakė profesorius Alvydas Jokubaitis savo knygoje „Liberalizmas kaip pilietinė religija“. Tad imkime ją ir skaitykime.

Yra ir kiti, žmogiški principai, kurie gali būti dar viršesni – tai tikra sielų draugystė. Pagal Rytų išmintį, šimtas draugų neatsveria vieno priešo. Jį įsigyti – baika, kaip sako aukštaičiai, labai greitai gali, o draugą prisijaukinti reikia kantrybės ir laiko. Vis vien verta negailėti to laiko ir gausinti savo draugų ratą.

P.S. Gražiai lapais apkritusios Vinco Kudirkos aikštės grindinyje perskaičiau jo mintį: „Geriau su teisybe laimėti priešininką, ne kaip su melu draugą“.

Taigi priešininką, bet ne priešą. Jei teisybę kaposi kardu, įgysi priešą. Bokso ringe priešininkai kaunasi su pirštinėmis, ne vien saugodami viens kito dantis, taip pat – ir savo krumplius.

Vytautas Narbutas yra Gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"