Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kuo jūs mane laikote?

 

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, kiti – Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad yra Mesijas.

Iš Evangelijos pagal Matą

Jėzaus klausimas, ką apie Jį mano žmonės ir kuo Jį laiko mokiniai, nuskamba visose trijose sinoptinėse evangelijose. Dvylikos vardu Petras atsako tikėjimo išpažinimu, kuris aiškiai skiriasi nuo „žmonių“ nuomonės. Po Petro išpažinimo Jėzus kalba apie savo kančią, mirtį bei prisikėlimą ir aiškina, ką reiškia būti Jo mokiniu.

Galiausiai atsimainydamas ant Taboro kalno Jėzus patvirtina Petro išpažinimą. Taigi Petro išpažinimas, skelbimas apie kančią ir mokymas sekti paskui Jėzų – šie trys elementai – yra glaudžiai susiję. Jie vienas kitą papildo ir paaiškina. Pasigilinkime į Jėzaus ir mokinių pokalbį.

Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Galilėjos šiaurėje, Pilypo Cezarėjoje, kuri yra labiausiai nutolusi nuo Jeruzalės miesto. Būtent šiame miestelyje Jėzus radikaliai pakeičia savo misijos kryptį: iš tolimiausio Izraelio žemės kampelio staiga atsigręžia ir leidžiasi į Judėjos kraštą, į Jeruzalę. Bet prieš pradėdamas šį ilgą kelią, Jėzus užduoda mokiniams netikėtą dvejopą klausimą: „Kuo jį laiko žmonės ir kuo jį laiko mokiniai?“

Žmonėms Jėzus – vienas pranašų. Vieni Jį laiko Jonu Krikštytoju, Eliju, kiti – Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų. Elijas labiau įkūnija Izraelio atkūrimo viltį, o Jeremijas yra kančios pavidalas. Kenčiantis ir savo tautos atmetamas Jeremijas įkūnija dvilypę mirties ir atnaujinimo lemtį.

Visos minėtos nuomonės nėra klaidingos, jos išreiškia didesnį ar mažesnį Jėzaus asmens pažinimą, tačiau nepasiekia to, kas iš tikrųjų yra Jėzus, nepasiekia Jo įkūnytos naujovės. Jomis Jėzus aiškinamas remiantis praeitimi, bet ne Juo pačiu, ne Jo nepakartojamumu, ne Jo nepriskiriamumu jokiai kategorijai.

Žmonių nuomonei priešpriešinamas Petro išpažinimu išreikštas mokinių pažinimas: Tu esi Kristus (Mesijas), gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16). Šis Jėzaus pažinimas susijęs su mokinyste, kelio bendryste ir tik joje galintis augti. Mokiniai suvokia, kad Jėzui netinka jokia įprasta kategorija, kad Jis didesnis ir kitoks negu „vienas pranašų“.

Kalno pamokslas, Jo galingi darbai, Jo galia atleisti nuodėmes, Jo suverenumas skelbiant, Jo elgesys su Įstatymo tradicijomis – visa tai rodo, jog Jis yra daugiau negu vienas pranašų. Jis – tas „pranašas“, kuris kaip Mozė kalbėjosi su Dievu veidas į veidą kaip su draugu; Jis – Mesijas, ir vis dėlto kitoks negu vien Dievo Pasiųstasis.

Mokiniai, nors ir sukrėsti Jėzaus daromų ženklų bei mokymo, vis dar nepajėgia apčiuopti, kas iš tiesų yra Jėzus. Jie pagrįstai vartoja Senosios Sandoros žodžius: Kristus – Pateptasis, Dievo Sūnus, Viešpats. Šiuose esminiuose žodžiuose išreiškiamas apgraibomis tebeieškantis jų išpažinimas.

Viešpats mokiniams, o kartu ir mums nuolat primena, kad Jo kelias – ne žemiškosios valdžios ir šlovės, bet kryžiaus kelias.

Pilnatviškas aiškus suvokimas ateina tik tą akimirksnį, kai Tomas, palietęs Prisikėlusiojo žaizdų žymes, susijaudinęs sušunka: Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28). Tačiau šie žodžiai galiausiai visada palieka mus pakeliui. Jie tokie didingi, kad iki galo lieka nesuvokiami niekada, ir mums visuomet dar daug reikia atskleisti. Šiuos apaštalo Tomo žodžius galima visiškai suvokti tik palytėjus Jėzaus žaizdas ir susitikus gyvąjį Jėzų.

Išgirdęs Petro išpažinimą, Jėzus pavadina Simoną palaimintu ir pakeičia jo vardą, pavadina Petru, tai yra Uola. O su nauju vardu suteikia jam ir naują misiją bendruomenėje: būti pamatu Bažnyčios, kurios pragaro vartai nenugalės. Šv. Jonas Auksaburnis taip komentuoja šiuos Jėzaus žodžius: Tu esi Petras-Uola ir ant šios uolos, t. y. ant tikėjimo išpažinimo, pastatysiu savo Bažnyčią, o kitoje vietoje pratęsia: Toks buvo Petras, jų (apaštalų) būryje vyriausias, visų apaštalų burna, brolijos galva, pasaulio pirmininkas, Bažnyčios pamatas (Komentaras 2 Tim 3, 1). Taigi Jėzus stato Bažnyčią ant Petro, išpažįstančio Jėzaus dieviškumą, tikėjimo uolos.

Naujajame Testamente šv. Paulius vadina Uola Kristų: Visi mūsų protėviai (...) gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus (1 Kor 10, 4). Petras tapo Bažnyčios pamatu tik todėl, kad išpažino Kristų esant Dievo Sūnų, tad Kristus yra Petrą remianti Uola. Kai tik Petras pradeda remtis ne Kristumi, bet savo akiračiu ir žmogišku supratimu, jis greitai iš uolos, remiančios Bažnyčią, tampa papiktinimo ir suklupimo akmeniu. Todėl Viešpats mokiniams, o kartu ir mums nuolat primena, kad Jo kelias – ne žemiškosios valdžios ir šlovės, bet kryžiaus kelias. Mes, būdami Kristaus sekėjai, einame savo Mokytojo keliu.

Šiandien Jėzus kreipiasi į mus tuo pačiu klausimu, kaip ir į apaštalus: O kuo jūs mane laikote? Kas aš esu? Kas esu tau? Ką reiškiu Tau? Kiek esu reikalingas tavo gyvenime? Ką atsakysime? Atsakykime jam malda, kupina pasitikėjimo: „Jėzau, aš žinau, kad tu esi Dievo Sūnus, kad už mane atidavei savo gyvybę. Noriu ištikimai tave sekti ir vadovautis tavo žodžiu. Tu mane pažįsti ir mane myli. Aš tau save atiduodu, į tavo rankas atiduodu visą savo gyvenimą. Noriu, kad tu būtum jėga, kuri mane palaiko, džiaugsmas, kuris manęs niekada neapleidžia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"