Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kultūros paveldas

 
2017 08 29 8:52

2018 metai ES paskelbti kultūros paveldo metais, tais pačiais metais švęsime Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį. Puiki proga pakalbėti apie valstybės kultūros paveldą plačiąja prasme apimantį daugelį darbų.

Pastaruoju metu kylantys ginčai vertinant vieno ar kito dokumento, vieno ar kito sprendimo, vieno ar kito asmens vaidmenį dar kartą primena kaip svarbu kad visi duomenys būtų tinkamai amžininkų užrašomi ir patikimai saugomi. Archyvų mokslas, kaip ir visa kultūros istorija, pergyvena tam tikrą kultūrinį iššūkį, nes duomenys yra perkeliami į skaitmeninį formatą. Tai suteikia galimybę juos sutikrinti ir daug ką naujai įvertinti, žinant, kokias prieigos ir duomenų apdorojimo galimybes suteikia skaitmeninės technologijos.

Kita vertus, neapgalvotas duomenų kodifikavimas gali sudaryti keblumų tyrinėtojams ir net leisti netiksliai interpretuoti faktus. Viena pagrindinių Lietuvos problemų yra tai, kad nėra vienos skaitmeninės kultūros duomenų bazės – kiekviena kultūros įstaiga turi savo skaitmenizavimo prioritetus ir programas ir sukuriamos skirtingų standartų ir skirtingų paieškos sistemų duomenų bazės. Yra dėl ko susirūpinti tyrėjams.

Skaitmenizacija neturi būti suprantama kaip techninis procesas, o kaip mokslinis darbas atstatantis nutylėtus valstybės kultūros istorijos puslapius.

Atrodytų vienas iš kertinių kultūros politikos strategijos punktų būtų kultūrinio paveldo duomenų bazių sutvarkymas. Visai neseniai ES statistikai atliko kultūros paveldo objektų remiantis „Wikipedijos“ duomenimis žinomumo įvertinimą ir nustatė, kad daugiausia dėmesio paieškos sistemoje sulaukė istorinis Paryžiaus centras, istorinis Romos centras ir istorinis Stambulo centras. O kokie paveldo objektai sulaukia daugiausia tarptautinio dėmesio Lietuvoje, ar žinome? Tikriausia Lietuvos statistikai dalyvavo arba galėjo dalyvauti šiame projekte.

Turime lietuviškas kino, teatro, dailės, architektūros, klasikines ir modernios muzikos, fotografijos tradicijas, bet galimybės susipažinti su jomis ir jas suprasti jaunimui yra ribotos. Ir ne todėl, kad kažkas draustų, bet todėl, kad norint pateikti tam tikro laikotarpio retrospektyvą duomenys reikia sugretinti, įvertinti, atlikti jų analizę.

Bet per pastaruosius 100 metų Lietuva buvo okupuota, buvo brukami sovietinio gyvenimo ir kultūros standartai, modernios kultūros kūrėjai persekiojami, todėl duomenų bazėse jų kūrybos pavyzdžių yra nedaug. Jei remtis tik oficialiai esamais archyvais ir tik juos skaitmenizuoti, tai turėsime sovietinės XX a. antros pusės kultūros paveldo archyvą. Todėl skaitmenizacija neturi būti suprantama kaip techninis procesas, o kaip mokslinis darbas atstatantis nutylėtus valstybės kultūros istorijos puslapius. Geru pavyzdžiu čia gali būti Genocido ir rezistencijos centro veikla. Didėjant informacijos srautui, ši problema tampa vis aktualesne.

Geriau gali būti tvarkomi ir ryšiai su užsienio mokslinio ir kultūros paveldo duomenų bazėmis. Atrodytų visur dalyvaujame, bendradarbiavimo programos veikia, bet dėl skurdžios kultūros įstaigų finansinės padėties tomis galimybėmis menkai besinaudojama. Lietuvos autorių darbai ne taip dažnai randami užsienio duomenų bazėse, o iš užsienio kalbų verčiami dažniausiai komercinę sėkmę galintys turėti darbai. Kažkaip graudu žiūrėti į rusišką Lietuvos teatrų repertuarą, bet žinant kad kitų kalbų autorių pjesių yra išversta ne tiek daug, tai nėra ko stebėtis, kad menkai pažįstame pasaulinį teatro paveldą.

Visų šių problemų atsiradimui gali turėti įtakos ir tas faktas, kad aukštojo mokslo su kultūra susijusiose srityse siekia Lietuvoje tik šiek tiek daugiau negu 10 proc. visų studentų, o vidutiniškai ES 16 proc. visų studijuojanćių.

Kita svarbi priežastis yra sumažėjęs mokslinio darbo įdirbis su kultūros paveldu susijusiuose srityse. Kultūros paveldo politika labai dažnai dabar formuojama įvairių ekspertų grupių lygmenyje suteikiančių leidimus tam tikriems darbams. Tokia paveldo klausimų sprendimo tvarka menkina sisteminių mokslo tiriamųjų darbų svarbą. Nors šalies visuomenė yra susirūpinusi dėl kultūros paveldo būklės, agresyvaus skverbimosi į saugomas zonas, vienų vardų iškėlimo, kitų vardų dingimo iš kultūros istorijos.

Tikriausia reikia pradėti svarstyti kitą kultūros paveldo valdymo modelį. Daugelyje Europos šalių veikia nacionaliniai valstybės paveldo valdymo fondai ir jiems nuosavybės teise priklauso visi nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai, paveldo mokslo tyrimo institucijos ir centrai.

Tada nebūtų tokių neapgalvotų sprendimų, kai Vyriausybė nutaria iš biudžeto investicijų programos skirti milijonus kultūrinio paveldo tvarkymui nenustačiusi deramų mokslinių kriterijų. Nors galima pasinaudoti specialia ES investicijų programa skirta paveldo prieżiūrai ir ta programa teikia daug didesnes galimybes Lietuvos kultūrai.

Margarita Starkevičiūtė – „Lietuvos žinių“ apžvalgininkė, ekonomistė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė, buvusi Europos Parlamento narė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"