Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kultūra lieka valstybės „podukra“

 
2017 11 27 9:21

Dar prieš porą metų, kai LŽVS tik rinko politinę kariauną, ruošdamiesi „kultūriniam“ (bent jau taip buvo skelbiama) žygiui už Lietuvą, paskelbiau tekstą, kuriame klausiau – ar Lietuvai tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

Šiandien, kai jau daugiau nei metus laukėme rinkimusius laimėjusios partijos pirmininko pažado, kad kultūra nebebus valstybės „podukra“, išsipildymo, kai Seime buvo įkurtas Kultūros komitetas, kuris, kaip žadėta, turėjo iš esmės pakeisti viso parlamento darbą, tegaliu pakartoti tai, ką rašiau 2015 m.

Jei Kultūros ministerija reikalinga, tai tikrai ne tokia, kokia yra dabar, tikrai ne ordinas, kuris kabinamas ant krūtinės praktiškai bet kam.

Jei Kultūros ministerija reikalinga, tai tikrai ne tokia, kokia yra dabar, tikrai ne ordinas, kuris kabinamas ant krūtinės praktiškai bet kam. Tapo įprasta, jog iš kultūros ministro tikimasi ne kultūros politikos atgaivinimo, ne vizijos, kaip vaisingiausiai galėtume išnaudoti turimą kultūrinį potencialą, bet pasirašyti jam pateiktus dokumentus, kuriais paskirstomos kuklios lėšos įvairiems renginiams ir projektams, na ir dar pakankamai mąslios veido išraiškos. Iš viceministrų, regis, nesitikima net ir to.

Iš tiesų, jei kultūrą politinė valdžia ir toliau suvoks tik kaip įprastą valstybinių švenčių foną, kaip grupelės kūrėjų savirealizaciją, kuriuos tenka išlaikyti, laikantis senovinio papročio, jog kiekvienam dvarui dera turėti savo juokdarius, tai nėra didelio skirtumo, kas ir ką pasirašinėja J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusioje ministerijoje.

Tai, kad kultūros srities reikšmė valstybės gyvenimui tiek sumenkinta, turi gilias šaknis. Dauguma Lietuvos politikų, nesvarbu, kaip vadinasi jų atstovaujamos partijos, išlieka marksistai, įsitikinę, kad kultūra tėra ekonominio gyvenimo subproduktas, o kultūros politika – ne tiek būtina gyvybingos valstybės sąlyga, kiek šelpimas tų, kurie nesugeba pelningai parduoti savos kūrybos produktų. Visada atsiranda svarbesnių problemų nei kultūra, nors dar prieš keliolika metų patvirtintuose „Kultūros politikos nuostatuose“ teigiama, kad, be kita ko, kultūra padeda plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą, atvirą visuomenę, skatina šalies socialinę ekonominę plėtrą, stiprina jos saugumą. Kitaip sakant, kultūra – tai ne tik parodos, koncertai, knygos, bet ir mūsų kultūrinės tapatybės puoselėjimas, bendrų tikslų apmąstymas, pilietiškumas, patriotiškumas, demokratijos kokybė.

Svarbi priežastis, kodėl vis labiau siaurėja kultūros samprata, kodėl Kultūros ministerija politikų suvokiama kaip antrarūšė, daug kartų mažiau svarbi valstybei, nei, pavyzdžiui, Energetikos ar Susisiekimo ministerijos, – tai trumparegiškas kultūros ir švietimo sričių atsiejimas, prieš du dešimtmečius suskaldant Kultūros ir švietimo ministeriją.

Šis žingsnis susiaurino tiek kultūros, tiek švietimo sampratas ir tokio susiaurinimo padarinius srebiame. Švietimas pradėtas suvokti ne tiek kaip svarbi kultūros dalis, ugdymas ne tiek kaip kultūrinės refleksijos judesys, bet kaip informacinių paketų instaliavimas į jaunų žmonių protus, viliantis, kad bent dalis instaliuotos informacijos bus reikalinga, integruojantis į darbo rinką. Tai, kad švietimo sistema siekia orientuotis į darbo rinkos poreikius, tikrai sveikintina. Blogai tai, jog vis dažniau dedamas lygybės ženklas tarp darbo rinkos ir valstybės poreikių. Klausimas – kokį jauną žmogų siekiame ugdyti? – tai kultūrinės refleksijos sritis. Taip pat kaip ir pilietiškumo bei patriotiškumo puoselėjimo klausimai, kurie palaipsniui persikėlė į švietimo sritį, dar labiau susiaurinant Kultūros ministerijos veiklos sritį.

Deja, tą patį galima pasakyti ir apie Kultūros komiteto įsteigimą Seime, atskiriant „kultūrininkus“ nuo „švietimiečių“. R. Karbauskio komitetas darbą pradėjo garsiu pareiškimu apie tautinius kostiumus ir pažadu pabaigti „kultūros genocidą“. Na, o per metus tesugebėjo kelis kartus užlipti and Gedimino kalno ir nuolat rietis tarpusavyje.

Švietimas pradėtas suvokti ne tiek kaip svarbi kultūros dalis, ugdymas ne tiek kaip kultūrinės refleksijos judesys, bet kaip informacinių paketų instaliavimas į jaunų žmonių protus.

Aišku, galima pasidžiaugti, kad, nepaisant ilgametės kultūros politikos, vis dar turime didžiulį kultūrinį potencialą. Veikiausiai jam būtų sudarytos kur kas palankesnės sąlygos išsiskleisti, jei prie Švietimo ir mokslo ministerijos paprasčiausiai prijungtume Kultūros taryba, kurios biudžetą papildytume sutaupytais ministrės ir jos svitos atlyginimams išleidžiamais pinigais. Tuo labiau, kad ministeriją ministrė vis vien griauna „iš vidaus“.

O kam reikalingas Kultūros komitetas Seime? Vien tam, jog R. Karbauskis turėtų sau tribūną? Racionaliai analizuojant situaciją, kur kas prasmingiau būtų kurti Mokslo ir technologijų komitetą (beje, ir tokio pat pavadinimo naują ministeriją), kuris imtųsi inovacijų skatinimo ir sudarytų geresnes sąlygas mūsų mokslo potencialui panaudoti.

Problema ta, kad apie struktūrines valstybės valdymo reformas, apie ilgalaikes strategijas dabartiniame Seime nėra kada diskutuoti. Nes valdantieji ir taip viską žino ir į diskusijas žvelgia kaip į opozicijos klastą. Tenka pripažinti, kad ir opozicijai labiau patinka kabinėtis prie detalių nei formuluoti sistemines alternatyvas.

Nors pirmoji interpeliacija teko Sveikatos apsaugos ministrui, tačiau net logiškiau būtų pradėti nuo pamatinių klausimų Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministrėms. Kai Prezidentė sakė, kad ne A. Veryga yra prasčiausiai dirbantis ministras, galbūt ji turėjo omenyje prastą šių ministrių darbo kokybę?

Andrius NAVICKAS yra TS-LKD narys, Seimo narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"