Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kremlius solidarizuojasi su geopolitiniu užribiu

 
2017 08 15 10:49

Pasaulyje egzistuoja tam tikros valstybės, kurios šiuo metu dėl savo politinės sistemos ir, atitinkamai, vykdomos politikos yra atsidūrusios savotiškame geopolitiniame užribyje. Kiekvienas gali nesunkiai įvardyti bent kelias tokias šalis – tai branduoliniais grasinimais besišvaistanti Šiaurės Korėja, Iranas, kuris konfliktuoja ne tik su JAV, bet ir su dauguma savo regiono valstybių, nenuilstanti revoliucinga Kuba ir panašiai.

Dar viena valstybė, atsidūrusi tokiame užribyje, yra Venesuela. Apie šią šalį verta papasakoti kiek plačiau. Venesuela turi didžiules naftos atsargas, tačiau griežtas socialistinis eksperimentas pavertė ją viena skurdžiausiai gyvenančių pasaulio šalių. Tą eksperimentą savo laiku pradėjo charizmatiškas Hugo Chavezas, tačiau 2013 metais jį pakirto vėžys. Valdžią iš H. Chavezo faktiškai paveldėjo ne toks populiarus ir charizmatiškas Nicolas Maduro. Kaip tyčia, kritus pasaulinėms naftos kainoms, akimirksniu pradėjo byrėti ir Venesuelos ekonomika.

Didelės pinigų sumos mokėjimas Venesuelos įmonei avansu prilygsta šioje situacijoje investicijai į skęstantį laivą, juo labiau, kad pinigai mokami už naftą, kurios gavyba Venesueloje jau irgi stringa.

Pažymima, kad Karakasas negeba išspręsti krizės, kurioje jis atsidūrė. Venesuelos gyventojams gresia badas, nacionalinę valiutą žlugdo įspūdinga infliacija, o visoje šalyje natūraliai smarkiai išaugo nusikalstamumas. Šalį drebina nuolatinės protesto akcijos, kuriose reikalaujama N. Maduro atsistatydinimo. Tačiau dabartinis Venesuelos prezidentas negalvoja trauktis – vietoje to jis surengė rinkimus į Nacionalinį steigiamąjį susirinkimą, kuris yra jam lojalus bei turėtų pakeisti parlamentą, kuriame daugumą turi opozicinės jėgos.

Kol kas išsilaikyti N. Maduro padeda jėgos struktūros ir kariuomenė, tačiau yra duomenų, kad ir šiose struktūrose bręsta nepasitenkinimas. Pastebima, jog Venesuela yra atsidūrusi ties pilietinio karo slenksčiu. Be to, JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, jog reikalui esant Vašingtonas gali panaudoti prieš Venesuelos režimą karinę jėgą.

Žinant visą šį kontekstą labai keistai atrodo žinia apie tai, jog Rusijos koncernas „Rosneft“ planuoja sumokėti 6 mlrd. JAV dolerių avansu Venesuelos valstybinei įmonei „PDVSA“ už naftos teikimą.

Čia verta pateikti kelis įdomius faktus. Pirmiausiai, „Rosneft“ vadovas yra Igoris Sečinas – žmogus iš pačio artimiausio Rusijos prezidento Vladimiro Putino rato. Be to, dabartinės ekonominės krizės situacijoje, kurią dabar išgyvena Rusija, „Rosneft“ jau pati turi apie 34 mlrd. JAV dolerių skolą. Didelės pinigų sumos mokėjimas Venesuelos įmonei avansu prilygsta šioje situacijoje investicijai į skęstantį laivą, juo labiau, kad pinigai mokami už naftą, kurios gavyba Venesueloje jau irgi stringa. Panašu, kad kalba eina apie politinę, o ne ekonominę investiciją.

Faktiškai, Maskva ruošiasi per „Rosneft“ perduoti pinigus N. Maduro režimui, kas gali kiek atitolinti pastarojo žlugimą. Tuo pat metu prognozuojama, kad tai tik pratęs Venesuelos valdančiosios sistemos agoniją, tačiau vargu ar išgelbės ją. Tokioje situacijoje Rusijos, kuri pati išgyvena ne pačius geriausius laikus, pinigų kišimas į Venesuelą atrodo mažu mažiausiai nelogiškas.

Tačiau vargu ar čia vertėtų kalbėti apie logiką. Kremlius solidarizuojasi su geopolitiniame užribyje esančiomis valstybėmis vadovaudamasis ne logika, bet emocijomis. Galiausiai, Krymo užgrobimas ir vėlesnis bandymas atplėšti kitas Ukrainos žemes irgi pastūmė Rusiją į šį užribį. Be to, Maskva ėjo link to gana nuosekliai, slinkdama į autoritarizmą, siekdama daryti spaudymą kaimynams ir panašiai. Pirmu rimtu signalu, jog Rusijos politinio režimo degradacija gali būti gilesnė, nei atrodo, tapo Rusijos-Gruzijos konfliktas 2008 metų rugpjūtį. Tuometinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas, įvesdamas kariuomenę į Pietų Osetiją, faktiškai pažeidė įstatymus – Rusijos Dūmai teko vėliau atbuline data balsuoti dėl leidimo prezidentui panaudoti kariuomenę už šalies ribų.

Kremlius jaučia solidarumą su visais autoritariniais režimais, o jų natūralus žlugimas atitinka esminę dabartinio Rusijos režimo fobiją.

Dar vienas dalykas, kuris verčia Maskvą investuoti į Venesuelą, tai, kad Kremlius jaučia solidarumą su visais autoritariniais režimais, o jų natūralus žlugimas (natūralus, nes autoritarinė sistema nėra lanksti ir žlunga dažniausiai dėl vidinio nuovargio) atitinka esminę dabartinio Rusijos režimo fobiją. Neatsitiktinai Kremlius paranojiškai kalba apie „spalvotųjų revoliucijų“ grėsmę.

Maskva mato, kaip laikas nuo laiko žlunga vieni ar kiti autoritariniai režimai. Juos ne visada keičia demokratinė sistema, tačiau tai nekeičia esminio principo – autoritarinė konstrukcija nėra patvari, net atrodydama tvirta ji gali sugriūti akimirksniu, nes nepastebimai supūna iš vidaus. Be to numanoma, jog Vladimiras Putinas stipriai bijo pakartoti likimą tokių autoritarinių lyderių, kaip Nicolae Ceausescu, Muammar al-Gaddafi ar Slobodan Miloševic.

Visa tai verčia Rusija remti kitas autoritarines valstybes, esančias geopolitiniame užribyje. Šiame kontekste gana simboliška, kad sprendimas dėl naujų JAV sankcijų Rusijai ėjo viename pakete su sankcijų Šiaurės Korėjai ir Iranui klausimais.

Kremlius nori tikėti, jog autoritarinių režimų žlugimas nėra gamtos dėsnis, o išorinių jėgų veiksnys (neatsitiktinai Maskva visada kaltina dėl „spalvotųjų revoliucijų“ JAV), o jeigu viskas yra taip, tada žlugimą galima sustabdyti politine valia, pinigais, arba paskandinant pilietinį protestą kraujuje. Nesunku pastebėti, kad būtent toks įsitikinimas neretai apsprendžia tiek vidaus, tiek išorės dabartinės Rusijos politiką. Kremliaus fobijos yra stipresnės už logiką.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"