Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kovos su korupcija grimasos arba nacionalinė kadrų politika

 
2018 07 15 6:00

Daug jau rašyta ir pasakota apie „pažymų demokratiją“, kuomet, kai reikia atlaisvinti patogią vietą arba į ją ko nors neleisti – randama būdų padaryti žmogaus reputaciją nepriekaištinga.

Šiuo metu Lietuvos valstybė gyvena faktiškai kaltumo prezumpcijos sąlygomis. Kadangi į eterį saugumo tarnybos ir Seimo nacionalinio saugumo prievaizdai svaido atitinkamai atrinktas operatyvinės archeologijos dalis – visuomenė iš esmės priprato prie minties, kad „visi vagys“. Kad žmogų ir išteisina, „vyžota tiesa“ burnia, kad „vis tiek nėr dūmų be ugnies“, „išsipirko“ ir pan.

Taip nutiko ne prie dabartinės valstiečių valdžios – neviešo valdymo pažymomis ir kompromatais praktikos išryškėjo dar tiriant saugumiečio Vytauto Pociūno išlipimo pro Baltarusijos viešbučio langą aplinkybes. Tiesiog ta piktžolė įsišaknijo, išbujojo ir nebepasiduoda jokiems konstituciniams ar demokratiniams pesticidams. Partijų politikai pavojų demokratijai tame įžvelgia tik tada, kai reikalas paliečia jų pačių narį ar statytinį, o paskui , kai turi galimybę, noriai skatina tą pačią metodiką taikyti kitiems. Neveltui Žmogaus teisių komitetas Seime yra mažiausiai populiarus – vos septyni žmonės ir tie patys amžini statistai.

Šįkart ne apie partijų kovas – veikiau apie tuos, kas tarp tų girnų patenka. Baigiasi viskas skirtingai – priklauso nuo to, kas turi kokį užnugarį ir kiek atkakliai yra dorojamas, kas būtent jam yra per „patvarkymo forma“ užsakyta. Kvailiausia tai, kad tarp aiškiai fiktyvių istorijų sunkiai beatskirsi tikras. Standartų vienovės čia laukti netenka. Štai keletas pavyzdžių.

Gyvena sau Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA). Jai vadovauja toks Erikas Bėrontas. Jo kadencijos metu ženkliai pagerėja rezultatai įsisavinant europines lėšas, išmetamas ne vienas korumpuotas veikėjas. Tarptautinės organizacijos pozityviai ima reitinguoti NMA tarp kitų ES paramos skirstytojų. Staiga žinia – jis padaromas specialiuoju liudytoju byloje dėl veikų, padarytų, kai jo nė kvapo agentūroje nebuvo. Žiniasklaida parašo, kad taip esą daroma tada, kai nepakanka įrodymų įtarimams pateikti, nors tai ir kvailystė (įtarimų jam niekas taip ir nepareiškė). Su tuo statusu jis pradirba metus. Niekam nekliūva, ministras ploja per petį, paskiria naujai kadencijai ir ... Seimo politikai pakelia triukšmą dėl to statuso, su kuriuo jis vadovauti anksčiau galėjo, o dabar mat nebegali. Drebančiom kinkom ministras, kuris jau pats išmestas iš barščių, vadovą atleidžia pagal neegzistuojančią teisęs aktuose formulę – vyksta teismai. Aišku, slaptos pažymos, kad reputacija nepriekaištinga jau niekas niekada neišrašys.

Nacionalinis kraujo centras (NKC) – dabar jau buvusi vadovė Joana Bikulčienė. Per jos vadovavimo metus, negaunant išlaikymui nei vieno valdiško cento, sugebama pereiti prie 100 procentų neatlygintinos donorystės. Kritika, anksčiau lydėjusi šią sritį – nebegirdima. Artėja konkursas antrai kadencijai ir, pagal kažko iš NKC negavusių (ne su jais pasirašė sutartį) verslininkų, kažkodėl nėjusių į teismą, skundą atbėga specialiosios tarnybos. Atlieka kratas, vadovę suima ir įmeta dviem savaitėm į rūsį. Tyrimas vyksta, teismas gal bus, o gal ir ne, kaltės įrodymas užrašytas šakėmis ant Mėnulio, tačiau pažymos, kad reputacija nepriekaištinga, niekas niekada nebeišrašys. Keliai į valstybės tarnybą įmanomi tik teoriškai. Kaip ir NMA atveju, kažkam brangi NKC vadovo kėdė reikiamu momentu tapo laisva. Sutapk man taip – abu personažai – nepartiniai.

Klaipėdos jūrininkų ligoninė – irgi artėja vadovo perrinkimo laikas. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) pareiškia vadovui, garsiam, daugelio giriamam ir gerbiamam Jonui Sąlygai sunkius įtarimus ir čia viskas nutinka kitaip. Iki tol principingai šalinęs visus ligoninių vadovus, kuriems iškilo panašių problemų, ministras Aurelijus Veryga ilgai tyli. FNTT irgi viešai nesigiria, kuo ilgiau marinuoja informaciją, kol gauna Seimo nario Arvydo Anušausko užklausą. Tada yla iš maišo išlenda per vyriausybės valandą Seime, bet nieko neįvyksta. Nei nušalinimo, nei apdovanojimų nuo atlapų plėšimo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepuola skubiai atimti J. Sąlygai dar Rolando Pakso įteikto apdovanojimo, nors kokio nors Kelių direkcijos vadovo atveju tai padaro tuoj pat. Paskui įtarimai tyliai, tyliai panaikinami ir direktorius – jo kaltė taip pat neįrodyta, kaip ir kitais minėtais atvejais – lieka poste. Jo atvejis kitoks – socdemas jis, o tai galbūt kas kita. Norėjo balotiruotis partijos sąraše, bet apsigalvojo. Nežinia kuo jis geresnis ar blogesnis už kitus, bet jo reputacijos pažyma turbūt paliekama švari. Pabrėžiu – nesakau, kad jis kaltas, gink Dieve. Tik standartai keistai pakrypę. Įdomu – gal kas nustatė, kad įtarimai buvo sufabrikuoti ar užsakyti? Kur tada byla kažkam už tokius veiksmus?

Galima dar prisiminti, kad su valstybe bylinėjasi iš darbo atleistas buvęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius. Jis buvo atleistas pradėjus tyrimą ne dėl jo veiklos, o dėl Seimo nario Petro Gražulio bendrovės „Judex“ gaminamų koldūnų, nuo kurių niekas nei mirė, nei galėjo. Galima minėti daugybę burbulais sprogusių bylų – net ir tokių, kur žmonės kaltinti terorizmu bei nužudymų organizavimu. Teismai, kurie trunka po kelis metus, išteisina, kartais nurodydami, kad įrodymų nėra visai. Žmogus jau būna ir rūsyje palaikytas, ir išreklamuotas ir pažyma „suteršta“. Jei neturi galingo užnugario – padoresnį darbą būna problemiška susirasti net privačiame sektoriuje. Niekas juk nenori kerštaujančių „specų“ vizitų.

Tokios praktikos dažnai vadinamos nusikaltimų prevencija, o iš tikrųjų kas gali paneigti galimybę, kad tai yra tikrų tikriausios prekybos poveikiu pavyzdžiai. Tereikia nedidelės, neformalios mažosios bendrijos – tyrėjas, prokuroras, savas arba pažeidžiamas teisėjas ir galima prekiauti oficialiai. Jei reikia tik pažymos – viena kaina, jei pažymos su tyrimu – kita. O jei dar su įmetimu į rūsį ir aplojimu žiniasklaidoje (tada jau jungtinė veikla gaunasi) – čia jau rimtesni ištekliai reikalingi. Kaina aišku galėtų priklausyti ir nuo „paciento“ įtakingumo – partinis, nepartinis, kieno draugas ir pan. Čia tik pamąstymas pagalvojant, kad nei apie vieną bylą už bylos fabrikavimą ir tyčinį reputacijos padarymą nepriekaištinga, dar negirdėjau. Dabar pažymų apie reputacijos būklę paklausą planuojama plėsti – jų reikės dar didesniam kiekiui vadovų, tad čia tikras stebuklas – kitos rinkos traukiasi mažėjant gyventojų, o šita – dinamiškai auga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"