Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Konkurencijos taryba prieš kainų komisiją. Arba Lietuvos šilumos ūkis (II dalis)

 
2018 01 02 6:00

Pirmoje šio straipsnio dalyje rašiau apie tai, kad nuo to laiko, kai prieš penkis metus Seimas įteisino konkurenciją šilumos gamybos srityje centralizuotame šilumos tiekimo ūkyje, nepriklausomi šilumos gamintojai, gaminantys šilumą iš biokuro ir kitų vietinių išteklių ir tiekiantys šilumą į centralizuotus šilumos tinklus, suinvestavę Lietuvoje apie 400 milijonų eurų, vien per 2014–2016 metus sumažino gamtinių dujų importą į Lietuvą beveik 700 milijonų kubinių metrų. 

Tai yra maždaug 170 milijonų eurų, kuriuos mes būtume pervedę užsienio dujų tiekėjams, liko suktis Lietuvos ekonomikoje. Tai ne tik sumažino šilumos kainas vartotojams, bet ir paskatino pačius šilumos tiekėjus aktyviau investuoti į gamtinių dujų konversijos į biokurą projektus. PLAČIAU

Įsivaizduokite taksistą, kuriam taksi automobilio kainą, taksisto atlyginimą, visus remonto kaštus padengia valstybė.

Kodėl gi tokiu atveju būtent šios srities tyrimą pradėjo Konkurencijos taryba, nutarusi ar pasiaiškinti ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) priimti sprendimai nepažeidžia Konkurencijos įstatymo?

Gal pradėsiu nuo bendrų dalykų. Optimali reguliacinė aplinka energetikoje turėtų būti tokia, kuri sąlygotų, kad kiekvieno investuotojo investicijos būtų naudingos tiek Valstybės ekonomikai, tiek energijos vartotojams, tiek pačiam investuotojui. Jei kas nors iš šios trijulės negauna naudos, o atvirkščiai – patiria nuostolius, tai tokia situacija ilgai negali išsilaikyti, ji yra netvari.

Konkurencijos šilumos gamybos rinkoje pradiniame etape investuotojų į nepriklausomą šilumos gamybą, gaminant šilumą iš biokuro, davė naudą investuotojams ir Valstybės ekonomikai – mokesčių, kuriamų naujų darbo vietų, kuriamos pridėtinės vertės šalies ekonomikoje pavidalu. Šilumos vartotojai pradžioje naudos negaudavo, nors nepatirdavo ir jokių nuostolių. Tiesiog investuotojai gaudavo pelną „Gazprom“ dujų, kurių importas į Lietuvą mažėjo, sąskaita.

Vėliau, į rinką atėjus daugiau investuotojų, šilumos kainos dėl konkurencijos pradėjo kristi, nepriklausomų šilumos gamintojų gaunama investicijos grąža pradėjo mažėti, o šilumos vartotojų nauda, mažėjant sąskaitoms už šildymą, augti.

Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkurencija vyksta tik šilumos gamybos srityje esant vienam šilumos pirkėjui – licencijuotai šilumos tiekimo įmonei – šilumos tiekėjui. Šilumos tiekėjas gi išlieka monopolistu šilumos perdavimo, skirstymo vamzdynais, šilumos tiekimo, dažniausiai ir rezervinių bei balansavimo paslaugos tiekimo srityse. Čia šilumos tiekėjui už šias monopolines paslaugas VKEKK nustato kainą, kuri yra įtraukiama papildomai prie šilumos gamybos/šilumos pirkimo išlaidų į galutinę šilumos kainą vartotojams. Matyt, čia kitaip ir būti negali.

Žodžiu, kalbame apie klasikinį rinkos mechanizmą, kai investuotoja investuoja į pelningą sritį, investuotojų daugėjant mažėja kainos, mažėja investuotojų pelnas, mažėja norinčių investuoti ir galų gale nusistovi rinkos pusiausvyra, kai laimi visi – ir investuotojai, kuriems užtenka to riboto pelningumo, tiek vartotojai, besimėgaujantys maža kaina, tiek šiuo atveju – Lietuvos ekonomika, mažinanti iš į užsienį išeinančių pinigų srautą už importuojamus išteklius. Rinkoje daugiausiai laimi tie investuotojai, kurie sureagavo ir investavo greičiausiai arba tie investuotojai, kurie investicijas atliko efektyviausiai. Nieko naujo.

Taip turėjo būti. Ir taip būtų buvę, jei 2013 metų pabaigoje VKEKK nebūtų pateikusi išaiškinimo, leidžiančio ir patiems šilumos tiekėjams dalyvauti savo organizuojamuose šilumos gamybos konkursuose, kaip vienam iš konkuruojančių šilumos gamintojų. Iš pirmo žvilgsnio tai nebuvo blogas sprendimas, tačiau čia susidarė tokia situacija, kai šilumos tiekėjai rinkoje ėmė konkuruoti kartu turint garantiją, kad visi pastovūs šilumos tiekėjo kaštai, tarp jų – ir jo paties šilumos gamybos kaštai automatiškai kartu su kitais tiekėjo VKEKK patvirtintais kaštais yra automatiškai bet kuriuo atveju traukiami į galutinę šilumos kainą vartotojams.

Įsivaizduokite taksistą, kuriam taksi automobilio kainą, taksisto atlyginimą, visus remonto kaštus padengia valstybė (na arba koks nors giminaitis) ir kartu jam leidžiant papildomai užsidirbi konkuruojant su kitais rinkos sąlygomis dirbančiais taksistais. Toks taksistas bet kuriuo atveju nukonkuruos kitus taksistus, nes galės vežti keleivius už kainą, kuri padengia tik kuro kainą. Kaip likusiems taksistams su tokiu išskirtiniu taksistu konkuruoti?

Toks VKEKK išaiškinimas paskatino šilumos tiekėjus pačius investuoti į šilumos gamybos iš biokuro įrenginius. Savaime tai nėra blogai, tai būtų net skatintina, kad ir patys šilumos tiekėjai investuotų į gamtinių dujų vartojimo mažinimą. Bet blogai šiuo atveju yra tai, kad šilumos tiekėjai ėmė investuoti net ir tokiais atvejais, kai investicijų pasekoje sumažinamos šilumos tiekėjo sąnaudos kurui nepakankamai atperka padarytas investicijas.

Šilumos tiekėjai ėmė investuoti į projektus, kurie neatsiperka, žiūrint bendrai ekonomiškai, bet vis dėl to dar labiau mažina šilumos kainas šilumos vartotojams. Pagrindinis šilumos tiekėjų investicijų tikslas tapo ne sumažinti dujų sąnaudas, keičiant jas biokuru, bet sumažinti „kainų lubas“ nepriklausomiems šilumos gamintojams – palyginamasias šilumos gamybos sąnaudas, kurios yra lygios paties šilumos tiekėjo hipotetiniams kintamiems šilumos gamybos kaštams, visą šilumą gaminant pačiam šilumos tiekėjui.

Taip pat – lygiagrečiai sukurti didesnį konkurencinį spaudimą kitiems šilumos gamintojams, siekiant sumažinti iš jų perkamos šilumos kainas. Tuo pačiu apsaugant savo padarytas investicijas į gamybos pajėgumus nuo galimų nuostolių, kai visi pastovūs kaštai yra įtraukiami į galutinę šilumos kainą vartotojams, o aukcionuose šilumos tiekėjas konkuruoja tik kintamais kaštais. Ir VKEKK tokias šilumos tiekėjų investicijas tvirtino, nes jos iš tikro mažino šilumos kainas vartotojams, žiūrint trumpalaikės perspektyvos. Tapome liudininkais tokių šilumos tiekėjų investicijų į šilumos gamybą iš biokuro, kai jau ir prieš investiciją šilumos gamyboje beveik visa šiluma buvo gaminama tik iš biokuro.

Šilumos kaina vartotojams pradėjo mažėti ne dėl itin efektyvių investicijų, o dėl to, kad šilumos gamintojai – šilumos tiekėjo konkurentai priversti dirbti nuostolingai. Kaip tie taksistai, kuriems tektų konkuruoti su taksistu, gaunančiu visų pastovių kaštų padengimą iš kitų garantuotų šaltinių ir vežančiu keleivius už kainą, padengiančią tik degalų kainą.

Grįžtant į pradžią – reguliacinė aplinka šilumos gamybos srityje tapo nebeoptimalia, kadangi vienas iš trijų (vartotojų, investuotojų, valstybės) pusių, šiuo atveju investuotojai priversti dirbti nuostolingai, padengti kitų pusių gaunamą naudą. Tai nėra tvari situacija.

Tokią šilumos tiekėjų investicinę taktiką galima pasiteisinti, jei yra siekiama trumpalaikio šilumos kainų vartotojams sumažinimo (arba kaip Kauno atveju, iki tol kol šilumos tiekėjui nėra perskaičiuota bazinė šilumos kaina – laikino šilumos tiekėjo pelningumo padidinimo), tačiau ilgalaikėje perspektyvoje perinvestavimas galų gale reikš didesnes kainas šilumos vartotojams, sugriuvus konkurencinei rinkai, kai nebeliks tų, kurie dabar prisiima nuostolius.

Man asmeniškai dar prieš du metus teko galimybė atkreipti kai kurių kainų komisijos narių dėmesį Į besiklostančią situaciją šilumos gamybos rinkoje, konkurencijos iškraipymus ir iš to kylančias ilgalaikes grėsmes. Kainų komisija maždaug prieš metus viešam svarstymui parengė šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo pakeitimų projektą, o kiek vėliau ir šilumos kainų šilumos tiekėjams nustatymo metodikos pakeitimų projektą.

Projektuose yra siūlomi iš esmės du svarbūs pakeitimai. Vienas jų – „kainų lubos“ šilumos gamintojams priklausytų ne nuo šilumos tiekėjo turimų katilinių, o būtų vienodos visuose miestuose. Jos turėtų užtikrinti, kad kainos šilumos vartotojams bet kuriuo atveju nebūtų aukštesnės, nei būtų, jei šilumos tiekimo įmonė viena pati investuotų į šilumos gamybą iš biokuro, pasiekdama biokuro dalį kuro balanse, siekiantį maždaug 80–85 proc., o šilumos gamybos kintami ir pastovūs kaštai atitiktų lyginamuosius rodiklius, naudojamus Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje. Konkurencija tokiu atveju galėtų tik dar labiau sumažinti šilumos kainas.

Antras esminis pakeitimas yra tas, kad šilumos tiekėjai, kurie nori patys dalyvauti konkurencinėje šilumos gamybos rinkoje, turėtų tai daryti lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti investuotojai. Tai yra – jų konkuruojančių šilumos gamybos įrenginių pastovūs kaštai nebūtų automatiškai įtraukiami į galutinę šilumos kainą vartotojams. Jei šilumos tiekėjai šilumą gamintų mažesniais kaštais, nei kiti konkurentai, šilumos tiekimo įmonės galėtų padidinti savo pelną, jei pralaimėtų konkurencinėje kovoje – šilumos tiekėjų pelnas mažėtų.

Būtent šis antrasis siūlomas pakeitimas ir susilaukė itin ryškaus kai kurių šilumos tiekimo įmonių pasipriešinimo. Šilumos tiekėjai ėmė gąsdinti visuomenę galimu šilumos kainų augimu, priėmus tokias pataisas, nors pirmasis pakeitimas, nustatantis kainų „lubas“ to neleistų net teoriškai.

Šilumos tiekėjai, pateikdami savo argumentus, užmiršta arba vaizduoja, kad užmiršo patį faktą, kad tais atvejais, kai pasiūla yra didesnė, nei paklausa, kainos visada yra mažesnės, nei VKEKK nustatytos „lubos“.

Parengti projektai nustato gana griežtas šilumos kainų „lubas“. Net ir atskiruose šilumos tinkluose nesusiformavus pakankamai konkurencijai arba net jei šilumos gamyba nepriklausomų šilumos gamintojų ir šilumos tiekėjų būtų vykdoma ekonomiškai neoptimaliu būdu, siūlomas palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų nustatymo būdas garantuoja šilumos vartotojams, kad jų mokama galutinė kaina už šilumą nebūtų didesnė, nei tuo atveju, kai rinkoje veikia vienas šilumos teikėjas, tvarkingai investuojantis į šilumos gamybos iš biokuro įrenginius, neviršijant VKEKK nustatytų kaštų rodiklių. O vykstant konkurencijai tarp skirtingų šilumos gamintojų, šilumos kaina galėtų tik mažėti. Šilumos tiekėjai, pateikdami savo argumentus, užmiršta arba vaizduoja, kad užmiršo patį faktą, kad tais atvejais, kai pasiūla yra didesnė, nei paklausa, kainos visada yra mažesnės, nei VKEKK nustatytos „lubos“. Ir tai, kad šaltuoju metų laiku, kai pasiūla mažesnė, nei paklausa, o kainų komisijos nustatytos lubos tampa esminiu kainas lemiančiu kriterijumi, projekte numatytas „lubų“ aukštis tik pamažėtų.

Galima diskutuoti ar tos siūlomos kainų „lubos“ nėra per griežtos, tačiau tikrai užtikrintai galima teigti, kad jos garantuoja mažiausias galimas šilumos vartotojų išlaidas tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie šilumos tiekėjai bijo siūlomų pakeitimų, tai yra jų nepasitikėjimas savo konkurencinėmis galimybėmis pilnais kaštais konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais. Ypač, jei jaučia, kad yra šiek tiek perinvestavę ar neoptimaliai investavę į savo šilumos gamybos iš biokuro įrenginius. Nes pagal siūlomą tvarką, jiems pralaimėjus konkurencinėje kovoje, tai reikštų jų pelno sumažėjimą. Tie šilumos tiekėjai, kurie investavo optimaliai ir yra pasiruošę ne tik kad nukonkuruoti konkurentus, bet ir patiekti šilumą už kainą, mažesnę, nei šilumos gamybos lyginamieji kaštai, nustatyti kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje, atvirkščiai – turėtų galimybę net padidinti savo pelningumą dėka efektyvios veiklos. Ir jie neturėtų pergyventi dėl siūlomų pakeitimų.

Ateityje galima bus padiskutuoti ir apie tolimesnį konkurencinės šilumos gamybos rinkoje modelio tobulinimą, gal būt pereinant nuo mėnesinių aukcionų prie konkursų dėl ilgalaikės rinkos garantijų arba atvirkščiai – taikant vienodą reguliavimą visiems šilumos gamintojams, garantuojant jiems minimalias pajamas ir atsisakant konkurencijos, bet šiuo metu yra itin svarbu priimti siūlomus projektus kaip galima greičiau.

Dabartinė kainų komisijos vadovė tikrai nėra ryžtingiausia komisijos pirmininkė per visą VKEKK veiklos istoriją.

Praėjo jau daugiau nei pusmetis nuo paskutinių rinkos dalyvių pateiktų komentarų projektams, bet komisijos pirmininkė vis nedrįsta įtraukti projektų priėmimo klausimo į komisijos posėdžių, vykstančių beveik kiekvieną savaitę, tvarkaraštį.

Dabartinė kainų komisijos vadovė tikrai nėra ryžtingiausia komisijos pirmininkė per visą VKEKK veiklos istoriją. Metų pabaigoje komisijai nusiųstame laiške aš jau atkreipiau jos dėmesį į tai, kad kiekvieną kartą, kai ji atideda sprendimą priimti ar nepriimti jos pačios vadovaujamos komisijos parengtų projektų, ji ne atideda sprendimą, o priima sprendimą naikinti konkurenciją centralizuoto šilumos ūkio šilumos gamybos srityje.

Aš nelabai tikiuosi, kad mano raginimas privers kažką nuspręsti. Bet tai, kad galų gale neapsikentusi dėl Kainų komisijos neveiklumo, tyrimą pradėjo ir Konkurencijos tarnyba, leidžia tikėtis, kad sprendimai bus priimti greičiau, nei subyrės visa konkurencinė rinka ir bus grįžta prie vieno veikėjo rinkoje sistemos.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"