Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kokio Sąjūdžio reikia dabar?

 
2018 06 01 6:00

Artėjantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-metis suteikia progą prisiminti ir susimąstyti, kokias viltis tada nešiojome širdyse bei protuose, kaip tos viltys sąveikauja su dabarties realijomis?

Pilietinis pasyvumas reikš tai, kad mūsų socialinės problemos tik gilės.

Žmonijos istorija liudija, kad dažnai nėra lengva įvertinti čia ir dabar vykstančius procesus, nes prireikia tam tikro laiko atstumo, padedančio adekvačiau juos vertinti. Tokio neadekvataus vertinimo pavyzdys yra tuometinis tikėjimas, kad sovietų imperija žlugo, kad jos ribose bus kuriamos nacionalinės valstybės.

Deja, prabėgę trys dešimtmečiai parodė, kad imperija nemirė, kad ji tik aptrupėjo, įtakos zonoje pasilikdama daug buvusių sovietinių respublikų. Tuomet, Sąjūdžio pradžioje, net blogiausiame sapne nebuvo galima susapnuoti, kad kada nors Rusija užpuls Gruziją ir Ukrainą, kad bus nužudyti tūkstančiai nekaltų žmonių, ir tik tam, kad šios šalys neištrūktų iš įtakos zonos.

Prisimenant tuos laikus galvoje sukasi sąvoka, dažnai naudojama socialiniuose moksluose, – galimybių langas. Būtent tada, kai susikūrė Sąjūdis, reikalai klostėsi taip, jog atsirado plyšelis, kurį reikėjo vis didinti tam, kad atsivertų langelis, pro kurį būtų galima ištrūkti iš imperijos. Reikia tik didžiuotis, kad to meto mūsų elitas (ir intelektualinis, ir politinis, ir biurokratinis) šį galimybių langą sėkmingai išnaudojo.

Bandant susieti dabartį su Sąjūdžio atsiradimu ir jo fenomenu, pirmiausiai norisi kalbėti apie intelektualus. Kas sudarė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę? Ryškiausi to meto poetai, rašytojai, menininkai, filosofai, mokslininkai, teisininkai, susirinkę Mokslų akademijos salėje, spontaniškai siūlė, jų manymu, labiausiai tinkančius būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais.

Koks gi dabar intelektualų vaidmuo mūsų visuomenės ir valstybės gyvenime? Ar jis gali bent iš tolo prilygti tam vaidmeniui, koks jis buvo Sąjūdžio kūrimosi metu? Priimu kontrargumentą, kad intelektuali mažuma imasi iniciatyvos tam tikrais lūžių momentais. Šiuo metu gyvename tarsi ir ramiai, be didelių sukrėtimų, todėl intelektualai dirba savo tiesioginius darbus, bendruosius reikalus palikdami politikams ir biurokratams.

Tačiau ar mūsų karalystėje tikrai viskas einasi gerai? Ar nekelia nerimo nesustojanti emigracija? Lietuvoje jau beliko 2,81 mln. gyventojų. Palyginkime, kiek jų turėjome Sąjūdžio pradžioje. Žinome, kad dauguma emigrantų išvyksta dėl per mažo, jų manymu, atlygio už darbą, bet nepaklausiame, kodėl mūsų atlyginimai ir pensijos yra mažiausi regione? Atsakymą taip pat žinome – todėl, kad surenkame mažiausiai viešųjų pinigų. Kodėl valdžia nepriverčia kapitalo labiau dalytis su samdiniais? Todėl, kad greičiausiai nenori.

Ar Sąjūdžio mitinguose galėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje bus taip nuvertintos mokytojo, gydytojo, bibliotekininko ir t. t. profesijos? Kad biudžetinių profesijų atstovams teks didžiausia mokesčių našta – jie atiduoda per 40 proc. savo uždirbtų pinigų. Tuo metu daugybė kitų profesijų grupių moka mažesnius mokesčius, nors taip pat naudojasi ligoninėmis, mokyklomis ir visomis kitomis iš biudžeto finansuojamomis gėrybėmis. Keli mūsų ekonomistai jau daug metų vis kalba apie šią nelygybę, tačiau politikai nekreipia į juos dėmesio. Ką daryti, kad atkreiptų?

Antras dalykas, kuris krinta į akis, bandant susieti dabartį su Sąjūdžiu, yra neapsakomas to meto žmonių aktyvumas. Dabar daug kalbama apie pilietinę visuomenę, kuri yra ne kas kita, kaip piliečių gebėjimas jungtis į nepriklausomas asociacijas ir spausti valdžią ginant savo interesus. Būtent Sąjūdis parodė, kaip, atrodytų, užguiti ir išgąsdinti sovietiniai žmonės geba susiburti ir siekti bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės.

Kur dingo tas žmonių aktyvumas? Kodėl tada visi drąsiai būrėsi ir kėlė reikalavimus tuometinei valdžiai? Kur dingo toji drąsa? Kodėl ją pakeitė baimė, pasyvumas, apatija? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvos visuomenėje yra daug baimės. Žmonės bijo garsiai kritikuoti, netekti darbo, ši baimė ypač juntama mažuose miestuose, kur vietos verslas ir vietos valdžia reiškia beveik tą patį.

Priminsiu, kad daugybė apžvalgininkų kaip svarbiausią 2017 metų įvykį nurodė Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimą. Ar tai ne įrodymas, kad mūsų visuomenėje glūdi užslėptas Sąjūdžio ilgesys, kuris kol kas pasireiškia pagarba medikams, sugebėjusiems susivienyti ir paimti valdžią už gerklės? Gana aktyvūs ir mūsų mokytojai, tačiau jie suskilę į kelias profsąjungas, o tai silpnina jų galias.

Tačiau bendras Sąjūdis dabar galbūt nebeįmanomas, nes padėtis valstybėje nėra tokia tragiška, kad piliečiai turėtų eiti į gatves. Tada kodėl mes tokie pasyvūs savo profesiniuose aptvaruose? Kodėl tyliai sutinkame su visomis keistomis pertvarkomis, kurios gimsta valdžios kabinetuose?

Žinoma, kai kurie mūsų piliečiai yra net labai aktyvūs, jie balsuoja kojomis – emigruoja. Tačiau toks aktyvumas džiaugsmo nekelia, tik skausmą, kad tauta išsivaikšto. Skausmingas yra ir kitas suvokimas – kad kai kurie politikai tiesiog parsiduoda stambiajam verslui.

Važinėjame puikiais vokiškais ar japoniškais automobiliais, žiemą vasarą valgome bananus, tačiau, palyginti su Sąjūdžio laikais, esame gilioje pilietiškumo duobėje. Pilietinis pasyvumas reikš tai, kad mūsų socialinės problemos tik gilės.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"