Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kokia šio gyvenimo vertė be būsimojo?

 
2018 11 01 6:00

„Jei Kristus nebuvo prikeltas (1 Kor 15, 14) ir mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Kartais naudinga į pirmą vietą iškelti tas Šventojo Rašto mintis, kurios mums duoda stiprų impulsą susimąstyti... 

Iš tiesų, kokia prasmė gyventi, jei, tarkim, genialiam menininkui už jo sukurtą šedevrą žmonės po jo mirties pastatytų auksinį paminklą, o jis pats, išleidęs paskutinį atodūsį, turėtų grįžti į nebūtį ir jo siela negrįžtamai sunyktų? Tačiau Kristus tikrai prisikėlė; mirusieji yra nemirtingi (beje, sielų dar niekam nepavyko kapinėse palaidoti su kūnais), todėl mūsų egzistencija šaukiasi nemarumo...

Amžinybė – didžiai sakralus, paslėptas ir svarbiausias Dieve kiekvieno žmogaus, peržengiančio mirties slenkstį, gyvenimo įvykis. Paskutinis jo atodūsis byloja, kad nuo šiol, kai visos kūno gyvybinės funkcijos nustoja veikusios, siela, būdama amžinai gyva, nebeturi paskirties būti mirusio palaikuose, nes, kur šeimininkauja mirtis, nebėra vietos gyvybės pradui. Naujos būties tikrovė – neišvengiamas sielos susitikimas su Dievu.

Netrukus po biologinės mirties į žmogaus nesunaikinamą ir amžiną substanciją – sielą – veriančiu, bet ramiu žvilgsniu žiūri Pats Gailestingumas ir Teisingumas, Pradžia ir Pabaiga, Prisikėlimas ir Gyvenimas. Švč. Trejybės žvilgsnyje nėra nei kruopelytės pasmerkimo... Pradedančiajam naują egzistenciją amžinybėje užduodamas vienintelis klausimas: „Ar, siekdamas asmeninio šventėjimo, mylėjai Mane stengdamasis daryti gera kiekvienam žemėje sutiktam žmogui?“ Atsakymas bus tobulai teisingas. Nebus jokių išsisukinėjimų bei pasiteisinimų, nes neįmanoma meluoti, atsidūrus Visažinio (plg. Ps 139, 1 – 6) bei Teisingiausiojo akivaizdoje.

Už padarytas nuodėmes, dėl kurių pritrūko nuoširdaus gailesčio ir pilno atsiteisimo žemėje, siela bus kviečiama taip visiškai nusityrinti skaistyklos buveinėse, kad taptų skaidri kaip krištolas. Visas Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas meilės laiškas, „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16 – 17) ir, kad visi Jėzaus Krauju atpirktieji, taptų verti regėti Dievo veidą danguje (žr. Apr 22, 4). Kadangi kartais dėl geismų įtakos nesielgiame taip, kaip turėtume (plg. Gal 5, 17), ir nusidedame (žr. 1 Pt 1, 8), mirčiai ištikus, daugelis nebūtume iš karto visiškai pasiruošę Jį regėti tokį, koks Jis visada esti mums iki galo nesuvokiamoje savo šlovės viršūnėje... Ne veltui apaštalas Petras, pagavęs daugybę žuvų (Jėzui padarius stebuklą), sakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8) Mums reikalingas visiškas sielos tyrumas, kad būtume apsivilkę tuo šventumo, tikėjimo darbų apsiaustu, kuris yra bilietas į amžinųjų Avinėlio vestuvių pokylį (plg. Mt 22, 10 – 11).

Klaivas Steiplzas Luisas rašė: „Mūsų sielos reikalauja Skaistyklos, argi ne? Argi nesuskaustų širdis, jei Dievas mums tartų: „Taip, mano sūnau, tau iš burnos sklinda nemalonus kvapas, o nuo tavo drabužių varva purvas ir bjaurastis, čia esame maloningi ir niekas tau dėl to nepriekaištaus ir tavęs nesišalins. Užeik ir džiaukis“. Argi neatsakytume taip: „Jums leidus, Pone, neprieštaraujat, pirmiausia norėčiau būti nuvalytas?“ „Juk žinai, kad gali skaudėti“. „Netgi ir tokiu atveju, Pone“. Taigi, kai amžinybėje siela susitiks su Viešpačiu Dievu, ji neišgirs iš Jo lūpų, pavyzdžiui, tokių žodžių: „Skiriu tau, būsimasis Dangaus gyventojau, 20 metų būti Skaistykloje, kad taptum tyras kaip angelas ir subręstum saulėtajai amžinybei“.

Kadangi anapusybėje laiko nebėra, todėl Biblijos tiesa, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8) Skaistykloje esantiems taps nesibaigiančios dabarties išsipildymu (beje, sielų išskaistinimo buveinėse jos gyvens esminiu trokšimu laikytis nebe savo, o tik tobulo Dievo plano), kad patektų Ten, kur giliausi žmonių širdžių troškimai virsta nuolatinio džiaugsmo švente, nes paaiškėja, kad dangus yra Trejybės Širdis, o iš Jos trykštanti šviesa – šlovingiausias Dievo ir visų kūrinių bendravimas Meilėje...

Pasak šv. Kotrynos Genujietės, Skaistykloje sielos nuo nuodėmių liekanų nutyrinimą priima pasiryždamos kentėti, nes suvokia, kad kenčia pelnytai... Jos apdovanojamos gryniausiu džiaugsmu, kuris auga, joms artėjant prie Dievo, kurį vis labiau mato bei myli. Minėta šventoji rašo: „Net ir akimirksnį trunkantis Dievo regėjimas toli pranoksta bet kokį žmogišką džiaugsmą ar kančią“.

Kaip iš Skaistyklos niekas negali atsidurti pragaro buveinėse, taip iš pragaro nei vienai sielai nėra jokių galimybių patekti į Skaistyklą... Tie asmenys, kurių nužmogėjęs elgesys liudijo, kad jie tapo panašūs į angelo Liuciferio ir jo bendrų neatšaukiamą apsisprendimą tapti nesutaikomais Dievo priešais, nes savo aklą puikybę bei maištavimą nukreipė prieš Jį, jei neatsivers, rizikuoja amžinai atsidurti klaikioje atskirtyje nuo Dievo – pragare, kur kančia – pražuvusiųjų duona (plg. Mt 8, 12); kur sielų širdžių gelmes nuolat plėšys amžina atskirtis nuo Jo ir nuo savos tikrosios esaties šaknų; kur norėsis labiau mirti nei egzistuoti vidinio susipriešinimo ugnyje; kur apsėdęs troškimas kuo greičiau sunykti nebūties tamsoje...

Viešpatie, gelbėk mus nuo pragaro, kuris traukia nuodėmių pavergtuosius kaip laužo ugnis peteliškes... Priimk mūsų maldas už mirusius, nes per Vėlines išlaisvintieji iš Skaistyklos karščiau melsis už mūsų gyvybiškai svarbų gyvenimo atnaujinimą Tavyje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"