Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kodėl Lietuvos mokyklose mokoma, kur yra Vaducas?

 
2018 01 24 6:00

Mokykloje labiausiai mėgau geografiją. Tačiau ši pamoka turėjo vieną trūkumą – klasėje nestigo bendramokslių, kurių požiūris į geografiją, švelniai tariant, buvo kitoks. Dėl jų didelę dalį laiko pildydavome įvairias pratybas, kuriomis mokytojas siekė bent jau paaiškinti, kur yra Nemunas ir Neris, kur kokia nors Europos sostinė. Senojo žemyno siluetas su valstybių ribų linijomis ir taškais, žyminčiais šalių sostines, man iškart iškyla vaizduotėje vos išgirdus žodį „geografija“.

Klasėje turėjau tik kelis bendraminčius. Kad kankinimas nurodant sostines Europoje nebūtų labai skausmingas, prisigalvodavome žaidimų, susijusių su šiuo užsiėmimu. Tipinis – lenktynės, kas pirmas surašys visas sostines. Dažniausia pralaimėjimo priežastis – per skubėjimą pražiopsotas koks Vaducas. Tačiau praleisti sostinę būdavo labai reta nuodėmė. Dažniausiai visas jas surašydavome ir kuris nors vienas žaidimą baigdavome greičiau. Bet tai dar nereikšdavo, kad pergalė bus įskaityta greičiausiajam. Beveik visada kildavo ginčas dėl to, ar laimėtojas nesukčiavo per skubėjimą rašydamas neįskaitomai. Juk parašius neaiškiai, negalima įskaityti – gal nežino. Optimalus ginčo sprendimas būdavo žaisti padedant varnelę prie taško, kurio pavadinimą žinai, ir paskui sulaukti oponento patikrinimo. Netrukus įgudau ant A4 formato lapo kone aklai sudėti varneles ten, kur yra Europos sostinės, – neužtrukdavau nė minutės.

Tačiau net ir žaisdamas tokius žaidimus, kol mokytojas dirbo su mažiau besidominčiais klasės draugais, turėdavau aibę laiko. Tuomet man kilo keletas klausimų, kurie iki šiol yra labai svarbūs. Pagal atsakymus į juos vertinu valdžios atstovų kompetenciją naudotis galios pozicija. Viena mintis – kodėl, jei ką nors moku, turiu laukti, kol išmoks kiti? Švietimo sistemos neefektyvumas šokiravo mane nuo pirmos dienos, kai tai supratau. Sėdėjimas klasėje ir žiūrėjimas į lentą buvo mažiausiai naudinga mano vidurinio išsilavinimo dalis. Tačiau 12 metų turėjau itin anksti keltis ir sėdėti ten, nors tai laikas, kai esi žvaliausias ir imliausias mokslams. Tuo metu būčiau galėjęs skaityti ir atlikti pratybas – kas, mano galva, naudinga mokykloje. Naudingos ugdymo veiklos turėdavau imtis vakarais, kai mane blaškė televizorius ir kompiuteriniai žaidimai.

Kita mintis – kokio velnio Vaducas, kažin koks kaimas Alpėse, panašaus dydžio kaip Mažeikiai, linksniuojamas dešimtims milijonų vaikų visame pasaulyje, o tai, ar jie žino, kur tas Vaducas yra, gali turėti reikšmės vertinimui? Kodėl pagaliau Vaducas svarbesnis už kokią Ignaliną? Kodėl nėra Europos siluetų su taškais miestų, kurie įsikūrę prie daugiau kaip trijų ežerų?

Geriausias atsakymas į pirmą klausimą – vaikams laukti nebūtina. Yra šalių, kuriose mokiniai mokyklą baigia kartu, bet tai nereiškia, kad jose vieni laukia, kol pasivys kiti. Tiesiog turintiesiems laiko suteikiama galimybė siekti daugiau, ir tai vadinama individualizuotu mokymu. Tam reikia dviejų dalykų: pinigų ir gerų mokytojų, tokių, kurie laukia ne darbo dienos pabaigos, o pradžios.

Atsakymas į antrą klausimą – šiaip jau Vaducas yra visiškai nesvarbus. Tačiau per geografijos pamokas mokiniai, būsimi politinių sprendimų priėmėjai, turėtų gerai perprasti visai kitus dalykus, ypač centro ir periferijos sąvokas. Socialinės geografijos tyrėjai, žiūrėdami į Europos žemėlapį, mato „bananus“ – vieną auksinį, kitą mėlyną. Mėlynas yra ten, kur vyksta inovacijos. Jis driekiasi lanku nuo Vakarų Anglijos per Londoną, Nyderlandus, Briuselį, Vokietijos ir Prancūzijos pasienį iki Genujos Italijoje. Geltonas – kur šviečia saulė ir vasaras leidžia turtuoliai bei gražuolės. Į šį lanką patenka Barselona, Kanai ir vakarinė Italijos pakrantė. Kartu sudėjus šiuose „bananuose“ gyvena kone pusė Europos Sąjungos gyventojų. Tai – Europos centras, pinigai ir galimybės. Užmetę akį į ES žemėlapį pamatysite, kad Lietuva šio centro atžvilgiu yra beviltiškoje periferijoje. Centras veikia kaip galinga traukos jėga. Ten geriausiai planetoje išplėtota infrastruktūra. Tai reiškia, kad nuvykti į centrą dažnai galima lengviau negu į kokį nors netoliese esantį tašką periferijoje. Pagalvokite, kur greičiau patektumėte, jei staiga prireiktų atsidurti Frankfurte, Londone, Tartu ar net tuose pačiuose Mažeikiuose? Jeigu jums svarbus laikas, o ne pinigai ir atstumas, paaiškės, kad Tartu yra toliau negu Londonas.

Lietuvos padėtis ES centro atžvilgiu – itin nepalanki. Centras nenumaldomai traukia geriausius mūsų piliečius, ir su tuo kovoti labai sunku. Europos tikrai nepavysime išsidalydami dovanų gautas struktūrinių fondų lėšas. Kaip rodo Šiaurės šalių pavyzdys, norėdami pasiekti „bananų“ lygio gerovę, turime atlikti du namų darbus: padaryti taip, kad vidurinis išsilavinimas ir susisiekimo infrastruktūra didžiuosiuose miestuose būtų geresni nei „bananuose“. Jei Vilniuje nereikės laukti spūstyse, o mokyklą baigęs kiekvienas aštuoniolikmetis jaus, kad iš tos mokyklos gavo viską, kas įmanoma, ir jam nebus sunku rasti bendraamžių, su kuriais galės imtis įdomių dalykų Vilniuje, kelionė į „bananus“ nustos būti bilietu į sėkmę.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"