Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kodėl dalį žmonių pasmerkiame skurdui

 
2017 10 28 6:00

Nelsonas Mandela yra sakęs, kad skurdas, kaip ir vergovė ar apartheidas, yra žmogaus rankų kūrinys, todėl būtent žmogaus rankomis jį galima ir įveikti. Tačiau Lietuvoje, regis, tai sunkiai sekasi. Tiksliau, mūsų šalyje niekada iki šiol nebuvo plačių diskusijų ar bandymo susitarti, kaip mažinsime skurstančių žmonių skaičių ir suteiksime postūmį į bėdą patekusiems piliečiams.

Skurdas yra daugiasluoksnis reiškinys, Lietuvoje jis dažnai paliečia dirbančius žmones, jų vaikus, senus asmenis, žmones, turinčius negalią ar tiesiog patyrusius vienkartinę nesėkmę. Didžioji skurdą patiriančių žmonių dalis nėra piktnaudžiautojai ar veltėdžiai, tačiau Lietuvoje vyrauja visiškai klaidingas įsitikinimas, neva skurdą patiriantis asmuo pats yra kaltas dėl tokios padėties.

Tai nėra tiesa. Į skurdą galima patekti net ir susirgus, bet mūsų inertiška biurokratinė mašina nėra pasirengusi tinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, asmuo suserga inkstų liga, jį atleidžia iš darbo, jam dukart per savaitę reikia atlikti dializę, bet pajamų jis neturi. Tačiau popieriuose, remiantis praėjusių metų pajamų deklaracija, tokio asmens reikalai atrodo puikiai. Kaip tuomet jam padėti?

Todėl teisi Vilniaus universiteto ekonomistė Jekaterina Navickė, teigianti, kad Lietuvos įstatymai kuriami pačiam blogiausiam atvejui, kai teisės akto nuostatomis siekiama užkirsti kelią pačiam sumaniausiam piktnaudžiautojui, bet daug į bėdą patekusių žmonių paramos negauna, nes jie negali įvykdyti visų reikalavimų.

Pagal šiuo metu galiojantį Piniginės socialinės paramos įstatymą, įveikti visas kliūtis ir gauti menką paramą yra be galo sunku ir tikrai nesmagu. Vien ką reiškia, kai reikia sudaryti faktinį gyvenamosios vietos būklės konstatavimo aktą, kai į namus atvyksta socialinis darbuotojas, kuris apžiūri namus ir patikrina, ar tavo televizorius nėra pernelyg prabangus. Tai mažų mažiausiai demonstruoja nepasitikėjimą ir atkrato daugelį gyventojų nuo tokios žeminančios procedūros. Nesulaukdami pagalbos ir neapsikęsdami pažeminimo, žmonės geriau renkasi emigraciją ir darbą užsienyje nei vaikščiojimą su ištiesta ranka po savivaldybę.

Kokie turėtų būti žingsniai mažinant skurdą, atskirtį ir nelygybę? Pirmiausia mums derėtų susitarti, kad yra tokia problema, kurią tikimės įveikti, ir nustoti veidmainiauti. Jeigu socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas Romas Lazutka apskaičiavo, kad šiuo metu minimalių poreikių krepšelis siekia 238 eurus, kodėl tuomet Vyriausybė valstybės remiamų pajamų dydį nustato ties 122 eurų riba? Juk tai suma, kurią viršijus vienam žmogui parama neskiriama.

2012 metais buvo įgyvendinta piniginės socialinės paramos pertvarka, kuri reiškė šios funkcijos perdavimą savivaldybėms. Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas Seime pristatė tyrimą apie šios reformos rezultatus ir atkreipė dėmesį, kad jos tikslas net nebuvo skurdo mažinimas, veikiau paramos efektyvinimas, savivaldos vaidmens stiprinimas, institucijų tarpusavio bendradarbiavimas. Nenuostabu, kad skurdas nemažėja, nes, pasirodo, mes net nesiekėme, kad jis mažėtų.

Susitarę dėl tikslo ir nustoję veidmainiauti, galime imtis diskutuoti apie priemones. Viena jų, kaip teigia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, – adekvati piniginė parama. Jei valstybė nesugebės adekvačiai padėti į bėdą patekusiam piliečiui, jis imsis bet kokių priemonių: dirbs nelegaliai, sukčiaus arba tiesiog nuleis rankas ir taps ilgalaikiu bedarbiu.

Prie paramos adekvatumo galima priskirti ir pasiūlymą indeksuoti paramos dydžius bei vengti nesusipratimų, kai asmuo nukenčia, nes jo netekto darbingumo pensija 1,5 euro viršija nustatytą ribą.

Viena iš problemų yra tai, kad savivaldybės, net ir turėdamos teisę gana laisvai disponuoti socialinės paramos lėšomis, šia teise kartais nepasinaudoja. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, 2016 metais savivaldybės nepanaudojo 62 proc. piniginei socialinei paramai skirtų lėšų, šeštadalis šių lėšų buvo skirta kitoms reikmėms. O tuo metu Eurostatas skelbia, kad 2016 metais ties skurdo riba gyveno 30,1 proc. gyventojų.

Kodėl taip yra? Todėl, kad savivaldybėms keliamas tikslas – ne skurdo mažinimas, o efektyvus lėšų panaudojimas. Tai reiškia, kad dalį atsakomybės savivaldybės permeta darbo biržai, dalį ignoruoja, nes neturi žinių, kaip dirbti su emocinių ar kitų sutrikimų turinčiais klientais.

Kitas žingsnis mažinant skurdą būtų nebausti paramą gaunančių žmonių, jeigu jie randa būdų užsidirbti: tai yra neišskaičiuoti gautų pajamų ar dovanų iš socialinės paramos. Konferencijoje teko girdėti pavyzdį, kad viena šeima neteko socialinės paramos, nes dovanų gavo nedidelės vertės automobilį, nors tuo metu neturėjo jokių pajamų. Sunku rasti žodžių, kaip tai pavadinti – bukumu ar nejautrumu?

Nevyriausybininkai pabrėžia ir tai, kad į bėdą patekusiems žmonėms Lietuvoje nepaaiškinamos jų teisės ir pareigos, trūksta komunikacijos tarp socialinių darbuotojų ir paramos prašančių žmonių. Tačiau čia iškyla pačių socialinių darbuotojų darbo užmokesčio klausimas.

Būkime atviri – socialiniai darbuotojai balansuoja ant skurdo ribos, jų darbo užmokestis Vilniuje – apie 460 eurų, nors minimali alga už nekvalifikuotą darbą nuo sausio jau sieks 400 eurų. Ir tai žmonės, kurių atsakomybė didžiulė, kurie dirba su rizikos šeimomis ir iš kurių mes tikimės, kad jie prisiims asmeninę atsakomybę, bus jautrūs, supratingi ir dirbs viršvalandžius.

Gintautas Paluckas yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Vilniaus vicemeras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"