Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Klausimai šiandieniniam lietuviškam nacionalizmui

 
2018 03 13 12:06

Dabartinė lietuviškojo nacionalizmo dinamika įgauna savotišką „iš kelių prie šaknų“ („from routes to roots“, perfrazuojant antropologo Jonathan Friedman tezę), būseną, kurioje globalizacija ir ES projektas tampa „reikšminguoju kitu“, kurį būtina pristabdyti, užkardyti ir panaikinti „žalojantį poveikį“, save labiau įvietinant, atsisakant kosmopolitinių iliuzijų. 

Saugomas autentiškas etniškumas, kalba, tapatybė. Ši patriotinė linija yra glokali, ji naudojasi tos pačios globalizacijos įrankiais – transnacionaliniais dešiniųjų judėjimais, diskursais ir priemonėmis. Ji produkuoja uždarumą, nes tik taip, tikima, galima išlikti. Šis uždarumas pristatomas kaip mažųjų tautų gynybiškumas priešpastatomas didžiųjų tautų šovinizmui. Galima sutikti, jog mažos tautos turi teisę ieškoti išlikimo būdų, ką sėkmingai įrodė lietuvių tauta XX amžiuje pergyvenusi du pasaulinius karus, kelias okupacijas, totalitarizmą ir niveliuojančią „tautų draugystės“ politiką. Tik klausimas, ar atsiribojimas yra išeitis, ar savęs stūmimas link mūsų galimybių ir norų pasaulyje susiaurinimo?

Mums pavydžiu gali būti izraelietiškas kelias, kuris nebijodamas dalyvavimo pasaulyje ir atvirumo, tuo pačiu išlieka „į save centruojančiu“.

Lietuviškajam nacionalizmui XX ir XXI amžiuje dažnai buvo būdingas „į save įcentruojantis“ elgesys – tą matėme smetoninėje Lietuvoje, sovietmečio kultūrininkų elgsenoje, dabartiniame kylančiame judėjime. Sąjūdis, beje, būdamas irgi „į save centruojantis“ koegzistavęs su neoliberaliąja srove, palaipsniui gravitavo link atvirumo.

Jo reikėjo, nes norėjome integruotis į euroatlantinę erdvę, pavyti Vakarų standartus, nesijausti antrarūšiais (kokiu stebuklu prieš 20 metų mums atrodė vakarietis dar šiandien pamenu). Integravomės, įgyvendinome nemažai standartų, atgavome pasitikėjimą, nors sumokėjome nemažą emigracijos kainą.

Plonybė, bet lemtinga: ar bijodami, kad mus nupūs globalizacija išsigelbėsime užsidarę ir pasinėrę į gynybiškumą (kas žino), juk einant šiuo keliu gali tekti statyti vis aukštesnes apsisaugojimo priemones ir nusukti iš to kelio, kurio žengėme nuo Sąjūdžio laikų.

Tikiu, kad mums pavydžiu gali būti izraelietiškas kelias, kuris nebijodamas dalyvavimo pasaulyje ir atvirumo, tuo pačiu išlieka „į save centruojančiu“. Žydų istorikas Simonas Dubnovas, žydų autonomizmo kūrėjas, yra gerai parodęs, kaip galima suderinti etninį partikuliarizmą su atsivėrimu pažangioms Vakarų idėjoms.

Tautinio atgimimo veikėjas Vincas Kudirka taip pat, pagal to laikmečio sąlygas, derino tautinius interesus su Europos modernybės ir demokratizmo idėjomis. Ne veltui žydų valstybės (buvę ir esami) kūrėjai tiki, kad gali išsaugoti tapatybę ir aktyviai dalyvaudami, ir aktyviai atsiverdami universalizmui. Manau, kad savalaikis kalibravimasis su universalistinėmis srovėmis padeda tapatybei suteikti šiuolaikiškumo, neuždaryti jos į anachroniškumo rėmus.

Viena akivaizdu, jog norint atsakyti į esamus iššūkius, „kelių“ (routes) vizijų mums nepakaks. Dabartinis patriotinis užtaisas primena mums, kad „į save centruojantį“ požiūrį mums reikalinga susigrąžinti, nepasineriant vien į amžiną tranzitologiją, kurioje mes dar neretai laikome save „antraeiliais“. Tai turėtų tapti plačia programa ne siauram nacionalistų ratui, tačiau ir visam Lietuvos elitui, derėtis, kovoti ar priimti tik naudingus Lietuvai sprendimus, užtikrinančius jos saugumą, suverenitetą ir kultūrinį veidą pasaulyje, dėl kurio esame labiau gerbiami ir pripažįstami.

Niekaip nepriešinčiau kai kurių universalistinių „madų“, kurios atneša žmogaus teisių darbotvarkes, stiprina asmens orumą, su prarandama autentika. Priešingai, priimdami etnosimbolistinę, o ne primordialistinę, tautos sampratą, galime sėkmingai kurti ir toliau plėtoti, ne vien konservuoti mūsų tapatybę. Savastis nėra vien duotybė, ji turi derėti su laikmečiu ir įvairiais iššūkiais. Kiekviena karta turi galimybę atnešti savo matymą. Labai ydinga praktika yra, kad ir netiesiogiai, rūšiuoti piliečius į „tikrus“ ir „netikrus“ patriotus, netiesiogiai pastariesiems netgi primetant „išdavikų“ etiketę. Kažkur tai jau matėme, ir visai neseniai, tiesa?

Labai ydinga praktika yra, kad ir netiesiogiai, rūšiuoti piliečius į „tikrus“ ir „netikrus“ patriotus, netiesiogiai pastariesiems netgi primetant „išdavikų“ etiketę.

Manyčiau, reikia kantrybės dirbti su sava visuomene ir siekti kontrakto, o ne vizijų primetimo. Nuo to prasideda demokratija, kurios gynimo dabartinių nacionalistų siekiuose galima pagrįstai pasigesti. Tautos išlikimas iškeliamas virš visko vietoj to, kad būtų vienodai dirbama ties abiem kryptimis. Sava kultūra ir paveldas gali būti irgi svarbiais vektoriais, nudrenuojančiais siaurąjį nacionalizmą, tačiau neįsivaizduoju „į save centruojančio“ požiūrio gyvybingumo be išmanaus dalyvavimo pasaulyje ir mums draugingų jėgų bendrose vizijose.

Vilius Ivanauskas – istorijos mokslų daktaras, XX a. tyrinėtojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"