Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Klasikinės diplomatijos krizė?

 
2018 08 06 14:38

Diplomatija apibūdinama kaip „tarpvalstybinis bendravimas, kuriuo metu dėl valstybių santykių reikalų derasi oficialūs pareigūnai“. Bent jau taip ją apibūdina „Politikos mokslų enciklopedinis žodynas“. Tačiau diplomatija iš tikrųjų yra žymiai daugiau negu vien ši sausa formuluotė, kuri, be jokių abejonių, perteikia termino reikšmę, bet ne dvasią.

Faktiškai, diplomatija yra ta platforma, kuri leidžia skirtingoms valstybėms kalbėtis tarpusavyje ir spręsti atsirandančias problemas. Kritiniais atvejais diplomatija yra paskutinė viltis išvengti realių karinių konfliktų. Pavyzdžiui, nežiūrint į visą tuometinę JAV ir Sovietų Sąjungos priešpriešą, 1962 metais Karibų krizę pavyko išspręsti būtent diplomatinėmis priemonėmis. Tad diplomatija ir jos kokybė išlieka svarbiu pasaulio adekvatumo veiksniu.

Ko Maskva neleisdavo sau sovietmečiu – tai paversti diplomatinę tarnybą atviru cirku. Ši riba buvo peržengta jau modernioje Rusijoje ir, tiesą sakant, ne taip seniai.

Tačiau šiandien diplomatinė sistema susiduria su rimtais iššūkiais. Panašu, kad ši sistema pradeda stokoti adekvatumo, o tai yra prastas ženklas. Ryškiausiu pavyzdžiu, iliustruojančiu šį teiginį, tampa Rusijos Federacijos diplomatinė tarnyba ir jos veikla.

Žinoma, reikia turėti galvoje, kad šiandien pasaulis savotiškai grįžo prie Šaltojo karo situacijos. Rusija priešpastato save Vakarams, gilina su jais konfrontaciją bei nevengia, pagal turimas galimybes, demonstruoti jėgą (prisiminkime Krymo užgrobimą bei Maskvos norą „žaisti“ Artimųjų Rytų regione). Visa tai formuoja atitinkamas įtampas. Tokia situacija, suprantama, nėra maloni, tačiau belieka priimti ją kaip mūsų dienų realybę, lygiai taip pat kaip dar prieš kokius trisdešimt-keturiasdešimt metų realybe buvo minėtas Šaltasis karas.

Kita vertus – esminis skirtumas tarp šių ir anų laikų yra tai, kad Sovietų Sąjungos diplomatinė tarnyba stengėsi išsaugoti adekvatumą. Žinoma, nereikia iliuzijų – ir tada klestėjo propaganda (ideologinis Sovietinio bloko ir Vakarų pasaulio susidūrimas), o abi Šaltojo karo pusės apsikeisdavo aštriais pareiškimais bei kaltinimais. Vėlgi, Sovietų Sąjungos diplomatinė tarnyba nestokojo įžūlumo bei atvirai demonstravo manipuliavimo meną – užtenka pažiūrėti, kaip 1939 metais Maskvos oficialiai pateisinama agresija prieš Lenkiją ir Suomiją. Taigi, idealizuoti Sovietų Sąjungos diplomatinės tarnybos tikrai neverta. Tačiau ko Maskva neleisdavo sau sovietmečiu – tai paversti diplomatinę tarnybą atviru cirku. Ši riba buvo peržengta jau modernioje Rusijoje ir, tiesą sakant, ne taip seniai.

„Cirkiška“ Rusijos Užsienio reikalų ministerijos prigimtis pasireiškė jau tada, kai šios tarnybos vadovas Sergejus Lavrovas dalyvavo platinant netikrą naujieną apie Vokietijoje neva migrantų pavogtą ir išprievartautą rusų mergaitę Lizą. Ši istorija yra gana gerai žinoma. Rusija bandė tokiu būdu sukelti Vokietijoje pasipiktinimą migrantais (bei atitinkamą įtampa Vokietijos visuomenėje), šią netikrą istoriją lengvai prarijo ir noriai eksploatavo vietinės kraštutinės dešinės jėgos ir rusų emigrantų bendruomenė.

Beje, buvo kalbama apie tai, jog šiais metais, kai Dmitrijaus Medvedevo vyriausybė po Vladimiro Putino perrinkimo prezidentu formaliai turėjo atsistatydinti, S. Lavrovas nenorėjo grįžti į užsienio reikalų ministro postą, tačiau buvo įkalbėtas toliau eiti šias pareigas. Kaip ten bebūtų, S. Lavrovas yra patyręs diplomatas, pradėjęs savo karjerą dar sovietinėje diplomatinėje tarnyboje, kuri, kaip ir minėta, vis gi nekrisdavo žemiau tam tikro lygio. Kitaip sakant, dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras negali nesuprasti bei negali nematyti į ką pavirsta įstaiga, kuriai jis vadovauja.

Ko gero, neatsitiktinai pagrindiniu klounu Rusijos diplomatijos arenoje yra ne S. Lavrovas, o oficiali Rusijos URM atstovė Marija Zacharova. Savo karjerą diplomatinėje tarnyboje ji pradėjo 1998 metais, tad galima sakyti, jog ji yra tiesioginė rusiškos diplomatijos degradacijos liudininkė ir dalyvė. Galima numanyti, kad jai dabartinė situacija nekelia kognityvinio disonanso (skirtingai nei jos vadovui).

Iš tikrųjų, Rusijos URM nemėgsta nuobodžiauti. Visai neseniai pasirodė žinia, jog diplomatinė tarnyba nusprendė paskirti JAV aktorių Steveną Segalą, kuris 2016 metais gavo Rusijos pilietybę, „specialiuoju atstovu JAV-Rusijos humanitariniam ryšiams“. Čia verta priminti, jog ši kovinių filmų žvaigždė prieš porą metų susižavėjo V. Putinu, palaikė Krymo užgrobimą bei nevengia dabar dalyvauti Rusijos propagandinėse akcijose.

Būtina paminėti, jog garsiu žmonių pritraukimas diplomatinėms humanitarinėms misijoms nėra kokia nors didelė naujovė. Tačiau S. Segalo paskyrimas stiprinti „humanitarinius ryšius“ tarp JAV ir Rusijos atrodo kaip tokios praktikos parodija.

Žinoma, būtina paminėti ir tai, kad aprašoma klasikinės diplomatijos krizė būdinga ne vien Rusijai, nors šioje šalyje ji pasireiškia itin atvirai. Pavyzdžiui, juokaujama, kad dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pagrindinė šalies valdymo priemonė yra mikrotinklaraštis „Twitter“. Kitaip sakant, politika ir diplomatija perkeliami į diskusijų socialiniuose tinkluose lygį.

Kita vertus, rašydamas apie klasikinės diplomatijos krizę šio teksto pavadinime palikau klaustuką. Iš tikrųjų, norisi tikėti, jog čia pateikti pavyzdžiai yra tik laikinas nukrypimas, galbūt padiktuotas naujųjų technologijų atsiradimu (ta pati minėta M. Zacharova mėgsta rašinėti socialiniuose tinkluose, tokiu būdu formuodama ir tam tikrą viešą diplomatinę darbotvarkę). Tačiau esant dabartinėms geopolitinėms įtampoms labai reikalinga būtent stipri klasikinė diplomatija, kuri galėtų kaip ir anksčiau atlikti esminio saugiklio funkciją.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"