Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kietas būro klausimas

 
2018 06 20 6:00

Neseniai vienoje konferencijoje sutikau kolegą iš Pietų Afrikos – įdomus tipas, toks kresnas „būras“, tarsi iš Kristijono Donelaičio „Metų“ nužengęs. Taigi, mano jau pažįstamas „būras“ apie Lietuvą nelabai ką žinojo.

Ta proga jam papasakojau tai, ką pats labai paviršutiniškai žinau – apie bendrą lietuvių ir būrų istoriją, kad iš Nyderlandų būrai keliavo ne tik į Pietų Afriką, bet ir į Mažąją Lietuvą, ypač tada, kai lietuvininkų populiaciją nuniokojo maras. Kad atvykę būrai atsivežė sūrių gaminimo tradiciją ir iš jos kilo dabar parduotuvių lentynose randamas Tilžės sūris, o didysis mūsų autorius būrais vadino visus Mažosios Lietuvos valstiečius.

Mūsų visuomenėje yra daugiau nei būtina norinčiųjų kontroliuoti.

Tačiau nuo šių profaniškų kalbų tema pasisuko apie Lietuvos ekonomiką. Išgirdau klausimą: „Įvardyk pasaulyje labiausiai atpažįstamą prekių ženklą, kilusi iš Lietuvos.“ Suglumau. Negi „Maxima“? Jis tikrai jos nežinos. Deja, daugiau niekas į galvą taip ir nešovė, nes ne Švedija, kai per 2,5 sekundės gali išpyškinti: „Ikea“, „Volvo“, „H&M“, ir tai – tik pradžia. Nuo klausimo išsisukau pasakojimais, kad esame geri „komponentų gamintojai“, o ir „Ikea“ tinklui gaminame baldus, ir lazerius kuriame (aišku, nieko tiksliau apie juos nežinau). Žodžiu „kietas būras“ „kietu“ klausimu mane beviltiškai nuginklavo. Deja, neturime daug inovacinių įmonių, kurios būtų žinomos pasaulyje.

Tokią situaciją galima įvairiai aiškinti. Juk nelabai kuo gali pasididžiuoti ir lenkai su slovakais, o estai vis giriasi programa „Skype“, bet dažnai pamiršta pasakyti, kad ji, kai tik galėjo, „emigravo“ į JAV. Dar galima mąstyti, kad verslo ir pramonės inovacijoms reikia laiko, nuspėjamos valdžios ir didelės rinkos – viso to, ko istorija mums šykštėjo šimtmečiais.

Tačiau situaciją galime pabandyti paaiškinti ir visuomenės požiūriu į kūrybingumą. Būtų sunku įrodyti, kad lietuvių genai trukdo būti kūrybingiems ir kurti produktus, kurie taptų žinomi pasaulyje. Tad priežasčių reikia ieškoti ir kitur. Gal visuomenė leidžia arba trukdo išskirtiniams mūsų žmonėms daryti išskirtinius dalykus. Vėlgi, pasiknaisioję literatūroje, atrasime apibendrinimų, kad Rytų Europoje už ypatingų gebėjimų demonstravimą buvo baudžiama – sovietų okupantai būtent tokius žmones pirmiausia ir naikino. Siekta, kad šio regiono visuomenė buvo mažiau paveikta urbanizacijos ir modernizacijos, todėl ilgainiui žmonių orientavimas į kolektyvines vertybes tapo labiau išreikštas nei individualizmas. O kolektyvinės vertybės visada labiau skatina prisitaikyti nei išsišokti.

Vis dėlto negalime pražiūrėti dar vieno dalyko – tikėjimo ir pasitikėjimo kūrybos procesu. Lietuvoje bendraudamas su studentais dažnai turiu jiems paaiškinti, kam reikalingas koks nors tyrimas ar kūrybinis žaidimas. Kitaip tariant – ką praktiško jis suteiks? Universitete į visus pateiktus klausimus turi būti atsakyta, bet kad taip dažnai girdžiu šį, mane ir stebina ir glumina. Nejaugi tėvai ir mokytojai tų jaunų žmonių neišmokė, kad būti smalsiam pirmiausia tiesiog smagu, o antra – taip galima atrasti profesinę nišą, kurioje užsidirbsite. Ir net jei tokios nišos nerasite, kūrybingai eksperimentuodami su būsimosios profesijos priemonėmis, išmoksite daug geriau ir lanksčiau jomis naudotis. Žodžiu, vien privalumai – kaip galima to nepastebėti?

Tokia kontrolė beveik užtikrina, kad iš vaikų ir jaunų žmonių nuo mažų dienų „išmušame“ kūrybingumą, o tiems, kam jo nenuslopiname, paliekame vienintelį kelią – būti pranašais svetur.

Galime to nematyti, jei žinosime, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip „kūrybingumo prakeiksmas“ (angl. curse of creativity). Lietuvoje žinomas biblinis šios sąvokos atitikmuo, kad „savoje šalyje pranašu nebūsi“. Pagrindinė vadinamojo kūrybingumo prakeiksmo mintis yra tai, kad kūrybingumas yra paradoksalus. Kūrybos produktai tokie yra tik tol, kol jie suprantami kaip pranašesni, t. y. tik iki tol, kol jie tampa standartiniai. Taigi, vos pabandžius matuoti kūrybingumą jis išnyksta. Pavyzdžiui, jei „Ikea“ tinklo idėją kurti surenkamus baldus matuosime penketu, ką turėtume sukurti, kad galėtume įvertinti septynetu? Taip pasielgę kūrybingumą pakeisime analitiškumu – iš esmės pritaikysime kinų „technologijų vogimo“ modelį. Kurdami matavimo skalę jau tam tikra prasme įsivaizdavome tai, ką įmanoma padaryti, o kūrybingumas (būtent jis sukuria pelningas korporacijas) dažniausiai būna toks, kokio dar niekas neįsivaizdavo.

Bandymai matuoti kūrybingumą jį naikina. Kokiu pažymiu mokytojas turėtų įvertinti kūrybingą, bet su klaidomis parašytą mokinio darbą? Kaip pateikti paraišką valstybės finansavimui gauti, jei inovacinis produktas neatitinka paraiškos kriterijų? Kaip užregistruoti mokslinį tyrimą duomenų bazėje, jei dar neegzistuoja atitinkama mokslinių tyrimų sritis?

Atsakymas paprastas – leisti kūrybai reikštis. Tačiau tam reikia pasitikėti kūrybingų visuomenės narių gerais ketinimais. Ir, be abejo, žinoti, kad beveik niekam nepavyks sukurti ko nors ypatingo.

Rezultatų matavimas yra kontrolės priemonė. Mano hipotezė: mūsų visuomenėje yra daugiau nei būtina norinčiųjų kontroliuoti. Tokia kontrolė beveik užtikrina, kad iš vaikų ir jaunų žmonių nuo mažų dienų „išmušame“ kūrybingumą, o tiems, kam jo nenuslopiname, paliekame vienintelį kelią – būti pranašais svetur. Ir kol bus būtent taip, bijau, kad negalėsiu atsakyti į kolegos „būro“ pateiktą „kietą“ klausimą.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"