Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kiek Lietuvai metų: 28, 100, 765 ar 5000?

 
2018 02 14 6:00

Keistas dalykas ta tapatybė. Kai manęs klausia, kas esu (Lietuvos etnografinių regionų požiūriu), neabejodamas atsakau, kad esu aukštaitis. Nors mano mama – pati tikriausia žemaitė, supykusi net pradeda žemaičiuoti.

Aš pats – užkietėjęs vilnietis, Vilnius man gražiausias miestas, ir ne tik Lietuvoje. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi kur nors kitur. Ir kai Vilniuje kas nors nutinka, asmeniškai jaučiu, kad tai tiesiogiai susiję su manimi. Kalbant apie valstybės reikalus – prezidentės, Seimo ar Vyriausybės sėkmes ir nesėkmes – taip jaučiuosi kur kas rečiau. Tai galioja ir Ignalinai, tėvo gimtinei.

Tačiau atsivertę Etninės kultūros globos tarybos parengtą žemėlapį pamatysite, kad Vilnius, šios tarybos nuomone (beje, pagrįsta), yra Dainavos dalis. Maža to, sovietmečiu buvo galima rasti nemažai šaltinių, pagal kuriuos ir Ignalina priklausė Dainavai. Ignalina, kaip Vilnius ar Varėna, tarpukariu buvo okupuota Lenkijos, tad ir šio krašto kultūrinė raida šiek tiek kitokia.

Vis dėlto kažin kodėl jaučiuosi esantis būtent aukštaitis. Tokiam jaustis man netrukdo ir tai, kad nuvykus į Ignaliną koks nors vienu „bambaliu“ per daug išgėręs pavargėlis iškart atkreipia dėmesį, jog esu ne vietinis. Net kai užsieniečiams aiškinu, kad aš – lietuvis, esant galimybei netingiu papildomai pridurti: ne koks šiuolaikinis, o tikrasis, t. y. iš lietuvių genties žemių, archeologų spėjimu, susiformavusių prieš kokius 5000 metų. Net romėnus su graikais „perspjaunu“. Ir Ignalina yra kone gentinės Lietuvos centre – tikra bamba! Jei netikite, nueikite į Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo pastatą, ten apstu tai įrodančių žemėlapių.

Taigi gyvenu ir, kiek save prisimenu, gyvenau, o jei likimas leis, ir toliau gyvensiu Dainavos dalyje, kurioje prieš 70 metų lenkų ir jidiš buvo pagrindinės kalbos. Nemoku kalbėti aukštaitiškai. Kaip minėjau, aukštaičiai nelaiko manęs vietiniu, mama – ne aukštaitė, bet vis tiek sugebu pūstis, kad esu aukštaitis, ir dar ne bet koks, o ypatingo porūšio – lietuviškas aukštaitis. Tikrai keistas dalykas ta tapatybė...

Kai šią tiradą išpilu draugams ir pažįstamiems, sulaukiu dvejopos reakcijos: „Oho, matau iš esmės tą reikalą apgalvojai...“ arba „Oho, matau iš esmės tą reikalą apgalvojai, ir ką?“ Pirmoji, kaip suprantu, sarkastiška: „Domėtis istorija yra gerai, bet, matyt, arba turi per daug laiko, arba susireikšmini.“ Antroji – ciniška ir kur kas tiesesnė: „Kodėl tai svarbu?“

Tačiau tikiu, kad svarbu ne man vienam, nes tapatybė yra kai kas, nuo ko negalime pabėgti. Vis dėlto turime šiek tiek laisvės ją rinktis. Sulaukę paauglystės maištaujame, būname pankai, emo, varšavkės ar dar kas nors...

O kai kas sąmoningai pasirenka „pasaulio piliečio“ tapatybę ir gelbėja nykstančius banginius, amazonės miškus ar tiesiog emigruoja į pasaulio bambas-megapolius – vis girdime, kad vienam ar kitam lietuviui pasisekė pasiekti neregėtų aukštumų kokioje nors „Google“ ar „Goldman Sachs“ kompanijoje. Tretiems labai svarbios šeimos tapatybė ir pavardė. Yra žmonių, kruopščiai paišančių giminės medžius, važinėjančių po parapijas ir vartančių bažnytines knygas, rengiančių giminaičių sueigas, kuriančių savotiškas dinastijas.

Iš dalies tapatybės negalime rinktis. Pavyzdžiui, būti sūnumi ar dukra, tėvu ar motina esame priversti kone visi – tėvo ar vaiko išsižadėjimas yra traumuojanti patirtis, kurios turbūt niekas nenorėtų išgyventi. Bene visuotinai manoma, jog būti našlaičiu ar vienišu seneliu – tikra tragedija. Turime tapatintis su kuo nors, ką laikome transendentišku, t. y. didesniu už save dalyku. Kai kam tai giminė, kai kam – sporto komanda, kai kam – tarptautinė kompanija, kai kam – tauta ir valstybė, dar kitiems – Dievas. Mums to reikia, nes tada žinome, kad yra kai kas stabilaus, kuo galime pasitikėti. Buitinėje kalboje žmonės dažnai tai vadina pamatu, pagrindu, kiti – šaknimis.

Tapatybė suteikia tikrumo, kad mūsų žinios apie pasaulį yra šio to vertos. Jei neturėtume tikrumo, gyventume apimti nuolatinio streso – lauktume netikėtumų, su kuriais tektų kovoti neturint atramos į jokius pamatus ar šaknis.

Tapatybė mums gyvybiškai svarbi, nes tai – evoliucijos adaptacija. Žmonės be tapatybės tiesiog žūsta nuo streso sukeltų ligų ir paprastai turi mažiau vaikų. Kai kas net teigia, jog gimstamumo ir emigracijos krizė Rytų Europoje iš tiesų yra pokomunistinės tapatybės krizė.

Beje, kuo daugiau tapatybių išsaugosime, tuo geriau, nes jei kada nors paaiškės, kad „Goldman Sachs“ bankui jūsų nereikia, šeimos parama ir galimybė grįžti į tėvynę labai pravers. Taigi linkiu turėti kuo daugiau lietuviškos tapatybės. Šiemet švęskime 28-ąjį, 100-ąjį ir 765-ąją Lietuvos gimtadienį, o visą gyvenimą švęskime 5000-ąjį mūsų valstybės gimtadienį! Keturios Lietuvos juk geriau negu viena...

Mantas Bileišis – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"