Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kiek kitoks požiūris apie atliekų krizę Marijampolėje

 
2017 12 12 16:48

Nuo rugsėjo pabaigos kiekvienas Marijampolės apskrities gyventojas, mokėdamas už išvežamas mišrias komunalines atliekas, moka už tai, kad iš jo šalinamų atliekų būtų atskiriama biologiškai skaidžių atliekų dalis, atskiriamos antrinės žaliavos, o likusi degi atliekų dalis būtų sudeginama atliekų deginimo jėgainėje. Tačiau iš tiesų šios paslaugos gyventojas negauna.

Visos atliekos nuo rugsėjo pabaigos yra vežamos tiesiai į Marijampolės regioninį atliekų sąvartyną, o MBA įrenginiai, kurių įrengimui buvo išleista 10,3 mln. eurų, stovi nenaudojami.

Priežastis – jau kurį laiką besitęsiantis ir panašu, kad dar ilgai ateityje besitęsiantis konfliktas tarp Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (MAATC) ir Marijampolės mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių operatoriaus – įrenginių aptarnavimo konkursą savo laiku laimėjusios įmonės UAB „Neg Recycling“.

Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras siekia nutraukti operavimo sutartį su UAB „Neg Recycling“. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 8 dieną priėmė sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudusi nutraukti šią sutartį, kol nebus teismo sprendimo dėl abiejų pusių ginčo.

Viešai Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro vadovai pateikia tris kaltinimus MBA operatoriui:

1. Teigiama, kad MBA operatorius neišrūšiuoja tiek antrinių žaliavų, kiek yra numatyta operatoriaus paslaugų pirkimo konkurso sąlygose bei sutartyje su operatoriumi;

2. Teigiama, kad MBA operatoriaus pagamintas kietas atgautas kuras (KAK) neatitinka charakteristikų, kurios leistų KAK deginti cemento fabrikuose, kas leistų už šį kurą dar gauti pinigų, o bet tačiau tinka tik deginimui atliekų deginimo jėgainėse, primokant už deginamas atliekas. Konkrečiai duodamos nuorodos į reikalavimus KAK kokybei, kurie yra apibrėžti Aplinkos ministerijos nustatytame standarte, teigiant, kad Marijampolės MBA įrenginiuose pagamintas KAK neatitinka visų šio standarto reikalavimų.

3. Teigiama, kad MBA operatorius nuo rugsėjo pabaigos nevykdo savo įsipareigojimų, nepriima atliekų į MBA įrenginius.

Šiuo atveju kalbama ne vien apie gyventojų pinigų apsaugojimą, kalbama taip pat apie žalą gamtai, kuri bus padaryta per visą tą laiką, kol teismai spręs, visas nerūšiuotas atliekas vežant į sąvartyną.

MBA operatorius gi savo ruožtu atkerta, kad:

1. Nuo tų laikų, kai buvo rengiamas konkursas, labai pasikeitė komunalinių atliekų sudėtis. Įdiegus depozito (taromatų) sistemą, o taip pat gyventojams bei įmonėms intensyviau rūšiuojant atliekas, sumažinus pramoninių atliekų patekimą į komunalinių atliekų srautus, mišriose komunalinėse atliekose smarkiai sumažėjo teoriškai galimų atrūšiuoti antrinių žaliavų kiekis, lyginant su ta atliekų sudėtimi, kokia buvo užfiksuota konkurso sąlygose. Ir nurodo konkurso sąlygose surašytą informaciją apie mišrių komunalinių atliekų sudėtį, informaciją apie dabar atliktų mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimus bei paties Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro vadovų paaiškinimus Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (APVA‘i), kuriuose patys Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro vadovai aiškina, kad atskirti 10 proc. antrinių žaliavų, kaip buvo numatyta MBA operavimo pirkimo sąlygose, neįmanoma net teoriškai, pasikeitus atliekų, atvežamų į MBA įrenginius, sudėčiai.

2. Degiosios atliekos (kurias MAATC vadina KAK) atitinka operatoriaus paslaugos pirkimo sąlygose numatytas charakteristikas. Pateikia visą oficialią dokumentaciją, vykdant konkurso dalyvių užklausimus prieš konkursą, kur konkurso dalyviai atkreipia dėmesį į tai, kad tai, kad MAATC konkurso sąlygose nurodyti reikalavimai netgi neleidžia KAK-ą vadinti KAK-u, kad MAATC prašo gaminti kažką, kas neatitinka KAK standarto reikalavimų ir kad tai galėtų būti vadinama nebent „KAK frakcija“ ir kad už šios degios frakcijos sudeginimą reikės primokėti, į ką MAATC oficialiais raštais atsakinėdavo, kad ji tai suvokia ir reikalavimus KAK-ui mažina, siekdama sumažinti MBA įrenginių kainą. Taip pat operatorius pateikia Lietuvos energetikos instituto (LEI) sertifikuotos laboratorijos atliktų tyrimų, rodančių, kad ši „KAK frakcija“ atitinka reikalavimus, numatytus konkurso sąlygose, rezultatus.

3. MBA veikla yra sustabdyta dėl to, kad MBA operatorius nebeturi kur MBA operatoriaus aikštelėje susikaupusios „KAK frakcijos“.

Čia vėl gi MBA operatoriaus ir Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro nuomonės išsiskiria. MBA operatoriaus teigimu už „KAK frakcijos“ realizavimą atsakingas pats Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras ir vėl gi nurodo į konkurso operatoriui parinkti sąlygas, kur aiškiai nurodyta, kad, siekiant sumažinti atliekų apdorojimo kainą, konkurso dalyvių prašoma neįtraukti KAK realizacijos kainos į MBA atliekų apdorojimo tarifą. Taip pat pateikia visus susirašinėjimus su Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centru, kuriuose iki šių metų vasaros vyko „KAK frakcijos“ išvežimo iš MBA teritorijos detalių derinimas, netgi laiškus, kuriuose MBA operatorius siūlo sutvarkyti KAK frakciją savo lėšomis, atlaisvinant MBA įrenginių teritoriją nuo čia sandėliuojamos „KAK frakcijos“, vėliau susitariant dėl atsiskaitymo už šią paslaugą, siekiant, kad MBA įrenginiai galėtų dirbti nesustojant bei MAATC vadovų kreipimasis į teismą, siekiant uždrausti MBA operatoriui išvežti „KAK frakciją“ iš teritorijos.

O dabar MBA operatorius yra pasiruošęs atnaujinti veiklą kai tik Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras įvykdys savo įsipareigojimus ir išsiveš bent dalį susikaupusios „KAK frakcijos“.

Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras savo ruožtu nurodo patį MBA įrenginio operavimo sutarties tekstą, kurioje nurodyta, kad už KAK tvarkymą atsakingas MBA operatorius. Taip pat įrenginių TIPK leidimą, kurioje atsakomybės už KAK tvarkymą apibrėžimas yra perkeltas iš sutarties, o ne iš paslaugos pirkimo sąlygų.

Reikia pripažinti, kad mes susiduriame su tikru teisinu kazusu. Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras MBA operatoriaus parinkimo konkurso metu pakeitė pirkimo sąlygas, siekdami sumažinti MBA įrenginio operavimo paslaugos kainą, bet, panašu, dėl techninės klaidos, nepakeitė prie pirkimo sąlygų pridėtos paslaugos teikimo sutarties teksto. Šis pakeitimas leido sumažinti MBA operavimo paslaugos kainą. Pavyzdžiui, Vilniuje, kur už KAK sutvarkymą atsakingas MBA operatorius, konkurso nugalėtojas pasiūlė MBA atvežamų atliekų „vartų mokestį“ didesnį kaip apie 40 eurai/toną, kai tuo tarpu Marijampolės MBA įrenginių „vartų mokestį“ tokiu būdu galima buvo sumažinti iki 19,98 eurų/toną. Pats MAATC‘as kreipėsi į Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA-ą), prašydamas pateikti išaiškinimus dėl šio neatitikimo ir gavo atsakymą, kad pirkimo sąlygos yra neatskiriama sutarties dalis. Taigi turime situaciją, kai pirkimo sąlygose, kurios yra neatsiejama sutarties dalis ir pačioje sutartyje yra vidiniai prieštaravimai.

Panašu taip pat, kad tiek Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras, tiek MBA operatorius savo laiku nebuvo labai atidūs ir teisiškai tikslūs, leisdami susidaryti situacijai, kai abiejų pusių pasirašytuose dokumentuose yra vidiniai prieštaravimai.

Taigi, susidarė patinė situacija, kurių didžiausiais įkaitais tapo Marijampolės apskrities gyventojai, mokantys už paslaugą, kurios negauna, bei gamta, kai visos nerūšiuotos atliekos vežamos į sąvartyną. Ir ši situacija gali tęstis iki tol, kol teismai išsiaiškins kas šiame ginče teisus. O bylos Lietuvos teismuose dažnai nėra išnagrinėjamos metų metais.

Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras finansiškai šioje situacijoje laimi, nes jie susirenka pinigus už pilną atliekų apdorojimą, pagal galiojančiu LR aplinkosauginius reikalavimus. Finansiškai laimi ir Marijampolės apskrities savivaldybės, nes rinkliavos būdu surenka iš gyventojų pinigus už paslaugą, šių pinigų neišleidžiant, kadangi paslauga nėra teikiama. Tik ar laimi gyventojai, mokantys MAATC už neteikiamą ir gamtą teršiančią paslaugą? Ar ne iš gyventojų lėšų turės būti apmokama, kai teks grąžinti netinkamai panaudotas ES lėšas ir padengti nuostolius operatoriui, jei teismas pripažintų MAATC neteisiu?

UAB „NEG recycling“ savo ruožtu parašė skundą Europos Komisijai, kur pasiskundė, kad nors Marijampolėje investuotos ES paramos lėšos, tačiau atliekos nėra rūšiuojamos.

Kokia gi Aplinkos ministerijos pozicija?

Šių metų spalio 10-ą dieną Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro Interneto tinklapyje cituojamas dabar jau buvęs Aplinkos ministerijos viceministras Mindaugas Gudas, kuris vienareikšmiškai neigia bet kokias Europos Sąjungos sankcijų už rūšiavimo nevykdymą galimybes bei kaltina MBA operatorių savo įsipareigojimų nevykdymu.

Pačios Aplinkos ministerijos tinklapyje šios buvusio viceministro pozicijos nėra, bet priėmus prielaidą, kad buvęs viceministras cituojamas teisingai ir kad pačios Aplinkos ministerijos pozicija irgi analogiška buvusio viceministro pozicijai, galima būtų teigti, kad Aplinkos ministerija atsisako bešališko arbitro vaidmens ir stoja į MAATC, kurią per pavaldžias institucijas turėtų kontroliuoti, gynimo poziciją.

Tokią nuomonę gali sustiprinti Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (MRAAD) pozicija, kuri buvo išsakyta atliekant tyrimą po MBA operatoriaus kreipimosi į MRAAD, dėl galimai neteisėtų MAATC veiksmų, kai neapdorotos komunalinės atliekos tiesiogiai šalinamos sąvartyne. MRAAD‘as nustatė, kad viskas vykdoma teisėtai, pagal galiojantį TIPK leidimą. Tai yra, MAATC turimas TIPK leidimas leidžia ignoruoti ir pažeidinėti galiojančius įstatymus ir LR patvirtintus reikalavimus komunalinių atliekų tvarkymui, ir MRAAD tame nemato jokių pažeidimų.

Kai kurias išvadas galima daryti ir iš to, kad nuo rugsėjo niekas iš Aplinkos ministerijos taip ir nesugebėjo susitikti su antrąja ginčo puse – „NEG Recycling“ ir bent jau išklausyti ir kitos pusės argumentų.

Nors bent šiek tiek nuodugniau susipažinus su abiejų pusių argumentais ginče, tikrai būtų sudėtinga taip vienašališkai teigti, kad Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras šiame ginče tikrai yra teisus, o privatus operatorius tikrai yra neteisus.

Aišku, galima būtų tiesiog nesikišant palikti išsiaiškinti kas šioje situacijoje teisus teismams.

Panašiai, kaip buvo pavyzdžiui Ukmergėje, kai savivaldybė tiesiog perėmė privataus operatoriaus katilines, pasyviai stebint situaciją valstybinėms institucijoms iki tol, kol teismai pripažino, kad perėmimas buvo neteisėtas ir dabar sprendžia dėl kompensacijos dydžio, kurį savivaldybė (tai yra gyventojai) turi sumokėti už išvarytam privačiam operatoriui.

Marijampolės MBA atveju pasekmės gali būti dar skaudesnės, nes yra pažeidžiamos ES paramos skyrimo taiskyklės, nustatytos Finansavimo sutartyje, ir dėl to gali tekti grąžinti dalį gautos paramos šio projekto įgyvendinimui. Tai būtų daroma tų pačių Marijampolės regiono mokesčių mokėtojų sąskaita.

Tačiau šiuo atveju kalbama ne vien apie gyventojų pinigų apsaugojimą, kalbama taip pat apie žalą gamtai, kuri bus padaryta per visą tą laiką, kol teismai spręs, visas nerūšiuotas atliekas vežant į sąvartyną.

Man, kaip liberalui, nepatinka ir pats principas, kad iškilus ginčui tarp valstybinės institucijos Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro ir privataus operatoriaus, Aplinkos ministerija automatiškai, pernelyg nesigilindama į situaciją, stoja valstybinės institucijos pusėn, nebandant tarpininkauti, ieškant sprendimo, kuris patenkintų abi ginčo puses ir nerūšiuotų atliekų vežimas į sąvartyną būtų nutrauktas kaip galima greičiau.

Kas yra visiškai akivaizdu šioje situacijoje, tai tas, kad netgi nutraukus sutartį su privačiu MBA operatoriumi ir paskelbus konkursą naujam MBA operatoriui, naujas operatorius už dabartinę atliekų tvarkymo kainą nepadarys tikro KAK-o, kurį galima būtų pardavinėti cemento fabrikams su įranga, pritaikyta gaminti dabartinę „KAK frakciją“. Jis neatrūšiuos iš mišrių komunalinių atliekų daugiau antrinių žaliavų, nei jų ten yra. Ir iš MBA „vartų mokesčio“ gaunamų pinigų tikrai neužteks tam, kad už šiuos pinigus dar galima būtų ir sumokėti už „KAK frakcijos“ sudeginimą. Tuo labiau to nepadarytų ir MBA įrenginius eksploatuoti perėmęs Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras, net jei MBA finansavimo iš ES lėšų sutartyje nebūtų įpareigojimo, kad MBA įrenginio operatoriumi negali būti kartu ir sąvartyno operatorius.

ES finansavimo sąlyga, reikalaujanti parinkti privatų MBA operatorių, yra ne šiaip sau nustatyta. Lietuvoje veikiančių MBA įrenginių, kuriems privatus operatorius vis dar nėra parinktas, veikla rodo, kad nesant tokių įrenginių kontrolės, jų veikla nėra sėkminga. Pavyzdžiui Alytuje MBA atrūšiuojamų antrinių žaliavų kiekis yra dar mažesnis, nei Marijampolėje. O Kauno MBA įrenginiai, kuriuos vis dar eksploatuoja Kauno regioninis atliekų centras, iš viso nuolat susiduria su biologinio apdirbimo dalies veiklos problemomis. Kai tas pats operatorius eksploatuoja tiek MBA įrenginius, tiek sąvartyną, neišvengiamai tokiam operatoriui anksčiau ar vėliau kyla pagunda sutaupyti MBA eksploatacijos išlaidas ir didesnį atliekų kiekį vežti į savo sąvartyną, pasiėmus iš mokėtojų už atliekas sumokėtus pinigus už MBA įrenginio veiklą. Privatūs operatoriai gi savo ruožtu yra griežtai kontroliuojami tiek regioninių atliekų tvarkymo centrų, tiek valstybinių aplinkosaugos institucijų.

Gal būt iš tikro, pasikeitus situacijai Lietuvoje, sumažėjus antrinių žaliavų kiekiui mišrių komunalinių atliekų sraute, pasistačius galingus atliekų deginimo įrenginius, MBA įrenginių veikla Lietuvoje nebėra perspektyvi?

Labai norėčiau tikėti, kad žodis „reideris“ ir toliau liks mažai kam žinomas Lietuvoje, Lietuva netaps šalimi, kurios baidosi privatūs investuotojai.

Bet tokiu atveju Aplinkos ministerija neturėtų, „kaip strutis slėpti galvos smėlyje“, turėtų pripažinti savo klaidą, padarytą kažkada, kai skyrė ES paramą šiems įrenginiams ir sėsti prie derybų stalo su MBA operatoriais, ieškodama būdo kaip visoms pusėms priimtinomis sąlygomis nutraukti pasirašytas MBA operavimo sutartis arba būdo, kaip modernizuoti MBA įrenginius taip, kad juos pritaikyti tikro kokybiško KAK‘o, kurį galima būtų pardavinėti (o ne mokėti už jį degintojui) gamybai, atskirai renkamų virtuvės ir maisto atliekų perdirbimui, pirminio rūšiavimo metu atrūšiuotų antrinių žaliavų galutiniam perrūšiavimui.

Dabar gi visa tai, kas vyksta Marijampolėje, labai jau panašu į MBA operatoriaus laidavimo – suteiktų veiklos garantijų pinigų medžioklę, siekiant nusavinti šias lėšas.

Sako, kad Ukrainoje vienas populiariausių „verslų“ yra taip vadinamas „reideriavimas“. Lietuvoje šis terminas nelabai žinomas, skirtingai nei Ukrainoje. Paprastai tariant tai yra svetimo turto grobimas, dažniausiai pasinaudojus valstybinių institucijų formaliais reikalavimais ir sudarant nepakeliamas sąlygas verslui vykdyti savo veiklą, paliekant jam tik vieną galimybę – pigiai perleisti savo verslą „reideriui“ – kitam „verslininkui“.

Būtent dėl tokių „tradicijų“, siekiant padengti esamą riziką, joks verslas Ukrainoje neinvestuoja, jei metinė investicijų grąža nesiekia 30–40 proc.

Labai norėčiau tikėti, kad žodis „reideris“ ir toliau liks mažai kam žinomas Lietuvoje, Lietuva netaps šalimi, kurios baidosi privatūs investuotojai, o Aplinkos ministerija ieškos sprendimo, kuris būtų naudingas ne kažkokiai vienai įmonei, nepaisant ar ji būtų valstybinė institucija, ar privati kompanija, bet užtikrintų optimalų gamtos išteklių naudojimą, apsaugant sąvartynus nuo atliekų pertekliaus.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"