Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kas laukia po rinkimų

 
2018 01 26 6:00

Iki Rusijos prezidento rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai. Šio įvykio beprasmiškumas yra tiek akivaizdus, kad bet kokios pastangos suteikti jam prasmę atrodo ir dirbtinės, ir juokingos. Keisčiausia yra žiūrėti, kaip žmonės, vadinantys save opozicionieriais režimui, apgaudinėja save ir kitus kalbomis apie tai, kad reikia dalyvauti (t. y. balsuoti) šiuose „rinkimuose“. Balsuoti, aišku, ne už kandidatą nr. 1, o už bet kurį kitą, taip parodant valdžiai, kiek ji yra realiai palaikoma piliečių.

Tokiomis kalbomis Kremliaus strategai tik džiaugiasi, nes didžiausias jų rūpestis yra rinkėjų aktyvumas. Mat net Vladimiro Putino rėmėjai gali neateiti balsuoti, nes V. Putinas vis tiek bus perrinktas. Todėl imtasi priemonių rinkėjams aktyvinti – vienai jų grupei skirtas televizijos žurnalistės Ksenijos Sobčiak kandidatavimas, kitai – sovchozo direktoriaus Pavelo Grudinino „rinkimų“ kampanija. Pirmoji kandidatė gana nuosekliai vaidina režimo kritikę, o antrojo kalbos yra keista vakarietiškos socialdemokratijos ir sovietinės ekonomikos mišrainė, tačiau jų abiejų paskirtis ta pati – suaktyvinti balsuotojus.

Šių rinkimų baigtis yra aiški, o tolesnė V. Putino vadovavimo raida yra miglotesnis reikalas. Jeigu teisūs tie, kurie teigia, kad ekonominių išteklių pakaks dar dešimčiai metų, kyla klausimas, ką tie metai duos šiai valstybei ir pasauliui. Išsamiai atsakyti į jį dabar neįmanoma, tačiau galima aptarti artimiausius iššūkius, su kuriais susidurs Kremliaus valdžia.

Mano galva, didžiausias iššūkis šiai valdžiai yra ateitis, nes labai jaučiama reakcija į šį iššūkį – akivaizdi ateities baimė, pasireiškianti daug kuo, bet pirmiausia praeities nostalgija ir permainų baime. Visiškai aišku, kad Kremlius nesiims jokių reformų, nes jos atneštų permainų, kurių poveikis valdžiai yra nenuspėjamas, todėl visos jėgos bus skiriamos dabarčiai konservuoti. Pernai vasarą iš Kremliaus pasigirdęs kalbėjimas apie ateities vaizdinį (obraz buduščego) nutilo, nes ta ateitis nelinksma.

Tačiau iššūkių esama, kad ir labai jų nenorėtum. Vienas pavyzdžių – pastaraisiais metais pasikeitusi kadrų politika, rodanti, jog susiduriama su valstybės administravimo problema. Kaip vertinti tai, kad į svarbius gubernatorių, viceministrų, kariuomenės vadų postus skiriami 40–45 metų žmonės? Aišku, kad taip siekiama pagerinti valdymo efektyvumą, kurio jau nebeužtikrino senieji kadrai. Tačiau ar verta tikėtis efektyvumo iš tų žmonių, kurie universitetą baigė ir karjerą pradėjo vadovaujant V. Putinui? Jie – klusnūs biurokratai, nuosekliai kilę biurokratiniais laiptais prezidento administracijoje ar kurioje nors ministerijoje. Ar tokie gubernatoriai taps regiono lyderiais, jeigu jie – dažniausiai nevietiniai ir gubernatoriaus postą traktuoja kaip laikiną trampliną aukštesniam postui sostinėje?

Valdymo efektyvumui nepadeda ir tai, kad aukšti valdininkai turėtų būti sutrikę ir išsigandę. Juk areštinėje šiuo metu teismo laukia trys gubernatoriai ir apie dešimt vicegubernatorių, o buvęs ekonomikos ministras Aleksiejus Uliukajevas jau nuteistas aštuonerius metus kalėti. Jeigu korupcija yra reikšmingas rusiškos valstybės tarnybos bruožas, pagal kokius kriterijus vieni areštuojami ir teisiami, o kiti dirba toliau?

Tokie dalykai liudija grupuočių kovą valstybės biurokratijos viduje, kada panaudojama vadinamoji kova su korupcija. Tačiau šioje kovoje jėgos nelygios – rusų apžvalgininkai pažymi, kad korupcijos atvejų beveik neaptinkama Federalinėje saugumo tarnyboje (FST), tačiau Vidaus reikalų ministerijos sistemoje korupcijos randama daug. Taip yra greičiausiai todėl, kad FST globoja prezidentas.

Kova tarp valstybės institucijų yra kovos tarp atskirų elito grupuočių išraiška. Garsiai kalbama apie „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino nesutarimus su ministru pirmininku Dmitrijumi Medvedevu. Juk ir vaikui aišku, kad Aleksiejus Navalnas nebūtų sukūręs filmo apie D. Medvedevo turtus, jeigu jam nebūtų padėjusios tam tikros valstybinės struktūros, o greičiausiai saugumiečiai. Juk iš padebesių buvo filmuojami griežtai saugomi pastatai, o to be specialaus leidimo nepadarysi.

Prezidentas skatino šią kovą tarp grupuočių, nukreipdamas dalį jų energijos tarpusavio galios pusiausvyrai palaikyti ir būdamas arbitru šioje kovoje. Tačiau aplinkybės keičiasi, ekonomika traukiasi, todėl mažėja pyragas, kurį tos grupuotės dalijasi. Kova turėtų stiprėti, ir gal net nekreipiant dėmesio į šį arbitrą.

Rimtas iššūkis laukia ir vasario pradžioje, kai JAV finansų ministerija paskelbs sąrašą rusų turtuolių, kuriuos pripažins Kremliaus režimo bendrininkais, susikrovusiais turtus būtent dėl to bendrininkavimo. Į sąrašą pateks ir jų šeimos nariai, taip pat ir buvusios žmonos. Šių turtuolių turtas Amerikoje bus areštuojamas kaip įgytas nusikalstamu būdu. O to turto yra tikrai nemažai – spėjama, kad Amerikoje jo yra apie trilijonas (tūkstantis milijardų!) dolerių, o dar pusė trilijono dolerių investuota Didžiojoje Britanijoje.

Sunku spėti, kaip reaguos į tą sąrašą patekę rusų turtuoliai. Pagal visiems suprantamą logiką iki šiol prezidentas buvo jų turtų garantas – jis leido uždirbti savo šalyje ir uždirbtus pinigus išvežti į Vakarus. Dabar viskas virsta aukštyn kojomis – jie taps nusikaltėliais. Ar išliks jų lojalumas Kremliui? Kitaip tariant, V. Putino ir oligarchų santykiuose atsiranda naujas veiksnys – Amerikos teisėsauga.

Kaip taikliai pažymi Amerikoje dirbanti rusų politologė Lilija Ševcova, Rusija tapo valstybe, kurios valdančioji klasė pakliuvo į žeminamą priklausomybę nuo to, ką jai leis Vakarų institucijos, vertinančios šios klasės atstovų elgesį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"