Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kalnas griūva: ekstremali situacija ir simbolika

 
2017 11 18 6:00

Tragikomedija – terminas, bene geriausiai apibūdinantis šiandieninę Gedimino kalno situaciją. Padėtis ir tragiška, nes griūva vienas pagrindinių šalies valstybingumo simbolių, ir komiška, nes valstybės institucijos kratosi atsakomybės lyg koks nesukalbamas paauglys.

Dar kartą įsisąmoninkime liūdną faktą – Lietuvos valstybės šimtmetį švęsime be Gedimino kalno. Šimtmečio fejerverkai sproginės greta subintuoto ir sulopyto Lietuvos valstybingumo simbolio. Nei miestiečiai, nei miesto svečiai negalės užkopti į istorinį kalną ir nuo jo pažvelgti į sostinės panoramą.

Regis, bene visi jau spėjo pasakyti, ką šia tema galvoja. Pavyzdžiui, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, nors tai nebūdinga valstietiškai dorovei, pavartojo gana liberalią metaforą. Seimo Kultūros komiteto pirmininkas siūlo kalną „nurengti“ ir „aprengti“.

Mažiausiai, ką šiandien galime padaryti, – nacionaliniu mastu paskelbti ekstremalią padėtį.

Vilniaus meras dar prieš kelias dienas labai gudriai išreiškė susirūpinimą dėl kalno, tačiau prisiimti atsakomybės nepanoro – kalno „šeimininkais“ pavadino Kultūros ministeriją ir Nacionalinį muziejų. Tarsi burmistras ne kokiais nors miesto centre griūvančiais kalnais turi rūpintis, o tik darželiais, trinkelėmis ir šviesoforais. Vis dėlto protingas mero viešųjų ryšių komandos sprendimas, matant desperatišką kalno būklę, permesti atsakomybę kitoms institucijoms ir į situaciją bandyti žvelgti iš šalies.

Tuo metu kultūros žurnalas „Literatūra ir menas“ į situaciją sureagavo šmaikščiai – nominavo kalną „šūdvabalio“ premijai. Leidinio redakcija sprendimą motyvavo didžiu sarkazmu ir Gedimino kalbą apdovanojo už „nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, kuri spiria visuomenę mąstyti, būdrauti“. Originalu, nieko nepasakysi.

Nors ir neaišku, kas yra tikrasis kalno šeimininkas, nė viena institucija nepamiršta bakstelėti pirštu į kitus. Kai nuo kalno slenka velėna, institucijų atstovai kaltina Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kuri neva pernelyg pasyviai žvelgė į kalno būklę. Kiti dar senesnius laikus prisimena ir juose atpirkimo ožių su didinamuoju stiklu bando ieškoti.

Faktas, jog nei nacių bunkeriai (beje, dalis jų eina pro intensyviausiai griūvantį kalno šlaitą), nei iškirsti medžiai, nei tropinio lietaus vasara prie kalno stabilumo neprisidėjo. Galų gale, nors sunku atsekti informaciją, neabejoju, kad nuo pat laisvos Lietuvos laikotarpio administracinių klaidų buvo gausu, tad šiandien turime viso to rezultatą.

Bet kalbėkime apie čia ir dabar. Formaliai šiandien kalno tvarkymo darbus koordinuoja prie Vyriausybės sudaryta Ekstremalių situacijų komisiją, vadovaujama kultūros viceministro Renaldo Augustinavičiaus. Šiandien vykdomi kalno tvarkymo darbai siekiant kalną parengti peržiemojimui. Tai man asmeniškai patvirtino kasdien prie kalno plušantys darbininkai. Jie taip pat prognozuoja, kad toliau formuosis naujos nuošliaužos, o dabar atsivėrusios laikui bėgant tik didės.

Visos kalnu bent kiek besirūpinančios valstybinės įstaigos trimituoja, kad ekstremali padėtis yra paskelbta. Taip, ji paskelbta, tačiau tik kosmetiniams kalno tvarkymo darbams. Kitaip tariant, tokios ekstremalios situacijos paskelbimas greičiau yra simbolinis, nes beveik nieko nekeičia. Realiam ir greitam darbui toliau trukdo viešųjų pirkimų ir biurokratinės procedūros, diskusijos dėl lėšų ir pan.

Mažiausiai, ką šiandien galime padaryti, – nacionaliniu mastu paskelbti ekstremalią padėtį. Tai iš esmės sumažintų laiko sąnaudas, skiriamas biurokratinėms procedūroms. Po kalbų ir raštų rašymo, bandant atsakyti į klausimą, kam reikia paduoti kastuvą, jis iš tiesų būtų įduodamas į rankas atsakingam asmeniui. Be to, keistųsi ir atsakomybės klausimas – situaciją koordinuotų nebe Vyriausybės darbo grupė ir savivaldybė, o Vidaus reikalų ministerija.

Sunku nepastebėti šiandien mūsų visų liudijamos kalno istorijos simboliškumo. Lietuvos valstybės šimtmečio priešaušriu mūsų istoriškumo ir valstybingumo simbolis griūva. Tai tarsi metafora viso to, kas mūsų valstybėje yra blogai. Tarsi zenitas problemų, kurių jau dešimtmečius nesugebame išspręsti. Kita vertus, griūdamas kalnas mums atskleidžia valstybės didžiavyrių kapavietes – rasti Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai. Susidaro įspūdis, kad tai kažkokia užslėpta žinutė. Regis, pasitinkant valstybės šimtmetį Apvaizda mums primena, kad esame didi tauta ir valstybė, bet nesugebame išspręsti šio gana elementaraus ūkinio klausimo.

Belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sugebėsime susitvarkyti, o mūsų vaikai ir anūkai galės didžiuotis Lietuvos valstybės istoriškumą liudijančiu kalnu.

Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"