Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kalbos darbininko atminimas ir bloganoriai komentatoriai

 
2016 10 19 10:52

Toli šiaurėje yra įdomi šalis Livua, – rašė III a. persų keliautojas Rašidas Ibn Gupta. Šį jo raštų fragmentą apie Livua ir livujiečius esu paskelbęs knygose „Istorijos blyksniai. Lyrika ir epas“ (2006 m.) bei „Jotvingių giesmės“ (2014 m). Vieša, prieinama. 

Ar šalis tik įdomi, ar ir drąsi, ar gyvybinga ar išmirštanti, būtų atskira kalba; tą išvadą darys ateities keliautojai. Dabar pažvelkime į šių dienų istoriją arba story susijusią su vienu paminklu.

Grupė žmonių, tarkim, livujiečių, sumanė pastatyti paminklą didžiam savo šalies kalbininkui. Jie disponavo idėja, gera valia ir medžiaga – gražiais granito luitais, kuriuos padovanojo broliai ukrainiečiai; įsteigė paminklo statymo asociaciją, telkė geranorių aukas būsimiems darbams ir dairėsi tinkamos vietos. Iš pradžių turėjo galvoje skulptoriaus Petro Deltuvos gipsinį natūros dydžio modelį, kurį, Justino Marcinkevičiaus siūlymu saugotą Martyno Mažvydo bibliotekoje, kiti livujiečiai buvo drąsiai sudaužę į gabalus ir išmetę į atliekų sandėlį („Lietuvos žinios“, 2014–12–10). Vis dėlto pavyko jį (gabalus) atgauti ir atkurti. Atrodytų, pasiraitokit rankoves, vyrai meistrai, ir imkitės kalti akmenį, kiek turim lėšų darbininkams ir skulptorius – prižiūrinčios sveikatos. Entuziazmo jis turėjo daug, dalyvavo steigiant iniciatyvinį komitetą, buvo padovanojęs darbą. Deja, vėliau suabejojo, atsisakė. Aukų nebuvo gauta pakankamai daug; nei Vyriausybė, nei Kauno miestas nenorėjo šio paminklo. Asociacija nenuleidžia rankų, jau turi kitą pasiryžusį skulptorių ir jo kitokį modelį Jono Jablonskio paminklui, skaičiuoja privačias materialias galimybes, tebelaukia Lietuvos miesto arba kaimo, kuris norėtų pagerbti kalbininką ir kalbą, pats tuo darbu pasipuoštų. Tada paaiškės ir galima vieta nuo Vilniaus iki Rygiškių. Naujasis skulptoriaus M. Šnipo modelis buvo parodytas šią vasarą giminės sąskrydyje, būtent Rygiškiuose.

Tiek žinių apie brandinamą ir gęsinamą visuomeninę idėją, kuri taps kūnu nepaisant įvairių nepalankumų. Kad taip neatsitiktų, kad netaptų kūnu, nūnai pajungti dar bloganoriai lryto TV komentoriai dezinformatoriai, puolantys iš ekrano nežinia ką. Gal toks jų darbas rinkimų fone, gal nežinomas uždarbis. Gal nenorėdami suaktualina, tąsyk ačiū.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"