Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kalbinės manipuliacijos: kas buvo Lietuvos partizanai?

 
2018 10 29 14:35

Atsisveikindami su į gimtąją žemę sugrįžusiu Adolfu Ramanausku-Vanagu, išgyvenome šviesų savigarbos jausmą. Simboliška, kad laidotuvės vyko Mokytojo dieną. Vanago ir kitų mokytojų pasirinkimas priešintis okupacijai dėsningas ir didingas.

Mokytojai kartu su savo mokiniais išeina į mišką, labai aiškiai suvokdami, kodėl taip elgiasi. Jų idealizmas verčia permąstyti savo prioritetus.

Santykį su istoriniais faktais formuoja šeima, mokykla, aplinka, o stipriausiai – viešoji erdvė per tradicines ir naująsias medijas. Kalbininkai turi terminą – kalbinis naratyvas. Tai ne konkrečių pasakojimų apie konkretų reiškinį visuma, bet kiekvienam iš mūsų susiformavęs prasmių laukas, nulemiantis mūsų požiūrius, vertinimus ir nuomones. Tas laukas nesąmoningai arba pusiau sąmoningai susikuria iš dažniausiai skaitomų / girdimų žodžių, junginių, metaforų, sintaksinių konstrukcijų semantikos. Pavadinimų sinonimai, sąvokų pasirinkimas suformuoja ir / arba keičia prasminius akcentus.

Partizanų pasakojimo pagrindiniai veikėjai yra laisvės kovotojai ir jų priešai, o įvykiai – ginkluota rezistencija. Jau kuris laikas su žodžiu „partizanai“ vis labiau konkuruoja pavadinimas „laisvės kovotojai“. „Laisvės kovotojų“ pavadinimas per istorinę asociaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį – sąmonėje palieka labai svarbią žinutę, kad ši kova buvo organizuota. Be to, šis žodžių junginys turi itin stiprų žodį „laisvė“.

Atrodytų, kad organizuotų laisvės kovotojų priešai turėtų būti vienareikšmiškai vadinami „okupantais“. Tačiau manipuliuojant sąvokomis galima ir sumenkinti Lietuvos partizanų kovos tikslus, ir iškreipti pasakojimo esmę – kad buvo ginamas Lietuvos valstybingumas. Kaip tai vyksta? Neretai pasitaiko, kad partizanų pasakojime priešo pavadinimas „okupantas“ apeinamas, pakeičiant jį žodžiu „komunistas“, „sovietinė kariuomenė“, „sovietinė valdžia“, ir pan. O ir „Lietuvių kalbos antonimų žodynas“, kalbinio pasaulėvaizdžio liudytojas, su žodžiu „partizanas“ priešina tik žodį „stribas“ (kolaborantas), antonimo „okupantas“ žodyne nėra.

Esminis partizanų pasakojimo įvykis – rezistencinė kova – pavadinama apeinant sąvoką „pasipriešinimas okupacijai“, ją keičiant sudėtiniu terminu „partizaninis karas“. Terminas galimas, tačiau, vengiant sąvokų „okupacija“, „okupantas“, lengviau pasėti abejonių, ar buvo pasipriešinta svetimai valstybei, pasikėsinusiai į mūsų valstybingumą, ar vyko pilietinis karas, o gal apskritai kalbama apie istorinę suirutę.

Kalbos galia yra didžiulė, o poveikis ne visada įvertinamas. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad A. Ramanauskas buvo mokytojas. Esu tikra, kad mokyklai skirto šaltinio apie partizanus autorius (jo nenurodau, nes gerbiu jį ir vertinu jo darbus) tikrai neturėjo blogų kėslų, kai rašė: „Tuo metu partizanai buvo laikomi Lietuvos kariuomenės tęsiniu.“ Bet kodėl buvo laikomi? Argi jie nebuvo Lietuvos kariuomenės tęsinys? Kas žino, kaip tokį teiginį suprato mokiniai? Mokykloje ypač reikia kalbinio atidumo.

Visagalėje kalboje veikia ir kalbinio pasakojimo korekcijos mechanizmai. Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu, o Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? Tai toliau stiprintų nacionalinę savigarbą ir padėtų geriau suvokti Lietuvos laisvės kovotojų idealizmo mastą.

Jolanta Zabarskaitė yra profesorė, humanitarinių mokslų daktarė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"