Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip Varėna tapo Vakarų Lietuva ir kodėl nereikia investuoti į būstą Šiauliuose

 
2018 03 21 6:00

Biurokratai turi vieną kritinį pranašumą prieš žiniasklaidą. Žiniasklaida gali būti sėkminga tik tada, kai jos tekstai ar siužetai yra trumpi. Žiniasklaidos atstovai duoną uždirba siekdami dėmesio ir dėl jo kovodami. Bet dėmesys – itin ribotas išteklius. Tad žiniasklaidai dėmesio skiria tik nedaugelis ir neilgam. Žiniasklaida gyvena pagal džiunglių įstatymą: kas gaus, tas gyvens, kas ne – negyvens. Biurokratai, priešingai, dėmesio vengia. Dėmesio atkreipimas reiškia daugiau darbo ir riziką susigadinti karjerą. Ir tai suprantama – biurokratų darbo pobūdis kitoks. Bet visuomenės dėmesys yra svarbus tikintis, kad valdžios veikla bus naudinga visuomenei.

Taigi, apie kritinį pranašumą. Turbūt nedaugelis esate girdėję apie Europos Parlamento ir Tarybos r

eglamentą (EB) Nr. 1059/2003, parengtą 2003 metų gegužės 26 dieną. Naujausi jo pakeitimai įsigaliojo šių metų sausio 1 dieną. Žinoma, kam jums girdėti, juk kurios nors ministerijos kuriam nors tarnautojui pagal pareiginius nuostatus privalu tą dokumentą žinoti. Net jei visą savo dėmesį kiekvieną dieną skirtumėte tokiems dokumentams skaityti, vis tiek visko neperskaitytumėte. O jei ir perskaitytumėte, nesuprastumėte tų dokumentų reikšmės, nes už kiekvieno tokio dokumento slypi ištisa derybų, ginčų, planavimo ir ekspertinio pagrindimo istorija. Jei jums netyčia kiltų klausimas, kodėl čia parašyta taip, nes jums atrodo, kad reikėtų kitaip, ir pabandytumėte gauti atsakymus, jus užlietų lavina naujų tekstų, kurių moralas būtų maždaug toks: „Ačiū, kad domitės, štai jums šūsnis popierių, jų esmė tokia – mes apie jūsų siūlomą variantą jau pagalvojome, jis neįmanomas dėl milijono priežasčių, išdėstytų šioje šūsnyje.“

Toks atsakymas paprastą pilietį galbūt suerzintų, bet mane pamalonina – tai reiškia, kad kitoje susirašinėjimo pusėje yra profesionalas, o ne šiaip žmogus, viską darantis iš akies. Bet to, man pagal profesiją privalu išsiaiškinti, ar tose šūsnyse viskas gerai. Ir tai gali būti įdomu. Taigi mano dėmesį atkreipė minėtas reglamentas Nr. 1059/2003. Tai labai kuklus dokumentas, didžiąją jo dalį sudaro lentelės, kuriose išvardyti Europos Sąjungos (ES) šalių narių regionai pagal tris lygmenis. Pagrindinis tokio teritorijų skirstymo tikslas yra grynai techninis – sukurti prielaidas lyginti regionų statistinius duomenis įvairiausiais požiūriais. Reglamentas būtinas tam, kad galėtų tinkamai veikti Europos statistikos tarnyba.

Pavyzdžiui, jei lyginsime Vokietiją, turinčią 82 mln. gyventojų, ir Lietuvą, kurioje tik 2,8 mln. gyventojų, bus galima pagrįstai įtarti, kad lyginimas netikslus, nes į 82 mln. įeitų tokie megapoliai kaip Berlynas, Miunchenas ar Ruro regionas – kiekvienas jų yra didesnis už Lietuvą. Toks lyginimas yra labai netikslus ir vargu ar gali suteikti kokių nors žinių, kurių reikia norint priimti sprendimus, tinkamus būtent Lietuvai. Mūsų aptariamas reglamentas siūlo šalims narėms suskaidyti teritorijas į mažesnius gabalus (II lygio regionus), kurių dydis pagal gyventojų skaičių būtų panašus. Pasirinktas minimalus rodiklis – 800 tūkst. gyventojų. Galbūt jis sugalvotas „iš lubų“, nors neabejoju, kad už šio skaičiaus slypi ištisa derybų, ginčų, planavimo ir ekspertinio pagrindimo istorija. Ir visa tai nėra labai svarbu, nes svarbu ne regiono dydis, o tai, kad visi regionai būtų panašūs. Pagal reglamentą, 2004-aisiais Lietuva galėjo būti suskaidyta į keturis regionus, o dabar dėl gyventojų mažėjimo ji gali būti suskaidyta į tris. Tačiau 2004-aisiais Lietuva nutarė būti vienu regionu ir tokia buvo iki šių metų sausio 1 dienos, kai tapome dviejų regionų šalimi. Vilniaus apskritis dabar vadinama Sostinės regionu, o likusi Lietuva – Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionu. Taigi piečiausia Lietuvos dalis – Varėna ir ryčiausia – Ignalina tapo Vidurio, o galbūt net ir Vakarų Lietuva.

Bet šis tekstas ne apie semantiką, jis – apie kur kas svarbesnį dalyką. Visos kitos ES šalys stengiasi, net iš kailio neriasi, kad pagal šį reglamentą kiek įmanoma labiau „susismulkintų“. Bet ne Lietuva. II lygio regionų rodiklių duomenys yra pagrindiniai skaičiuojant, kiek bus skiriama ES paramos. Kadangi Vilnius tapo turtingas, jį atskyrėme, ir tiek. Bet visi tyrimai rodo, kad ES paramos pinigai nusėda regionų centruose. Dabar turime Vilnių ir likusią Lietuvą. Tad Kaunas bus kita vieta, kurioje ES parama teiks didžiausią naudą – kokius 12 metų. O Klaipėdai, Šiauliams ir Panevėžiui – po riestainio skylę, na, nebent naujų trinkelių ant šaligatvių pamėtės.

Jei užmestumėte akį į žemėlapį, pamatytumėte geležinkelio liniją Klaipėda-Šiauliai-Panevėžys-Daugpilis ir lygiagrečiai einantį kelią E272. Transporto infrastruktūra dažnai būna svarbus europinių regionų formavimo principas. Turint integruotą infrastruktūrą, galima tikėtis regiono klestėjimo. Lietuvos žemėlapyje akis bado, pavadinkime, Šiaurės ir Vakarų Lietuvos regionas. Ir ten bent kol kas yra 800 tūkst. gyventojų. Bet jų tiek nebebus po dar dviejų ES biudžeto ciklų 2032-aisiais, kai jau ir Kaunas bus per turtingas ES paramai gauti.

Profesionalus ir atsakingas regionų politikos biurokratas iš kailio nertųsi, kad įtikintų mūsų politinę valdžią turėti trečią regioną, o Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio merai stengtųsi nuolat rodytis žiniasklaidos puslapiuose ir ekranuose reikalaudami, kad dabar, kai Briuselyje pradedamas planuoti 2021–2027 metų biudžetas, reglamentuose atsirastų regionas LT03. Bet žiniasklaidoje – spengianti tyla, todėl jokiu būdu nepirkite būsto Šiauliuose – bent iki 2027 metų (greičiausiai – niekada) ten esminių ekonomikos proveržių tikėtis neverta.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"