Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip tūkstantmečio Lietuva tapo šimto metų valstybe

 
2018 01 29 11:40

Jei paklausite, kokį jubiliejų greitai ruošiasi švęsti Lietuva, daugelis nedvejodamas pasakys – Lietuvos valstybės šimtmetį. Apie tai galima kasdien išgirsti socialiniuose tinkluose, perskaityti reklaminėse afišose, pamatyti televizijoje, toks pristatymas siunčiamas ir į užsienį. Ta proga iš Vokietijos atvežtas vienas iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto originalų.

Pamirštama, kad visai neseniai Lietuva atšventė savo tūkstantmetį, irgi buvo daug svečių, triukšmo, tiesa, dokumento, kur pirmą kartą prieš 1000 metų buvo paminėta Lietuvos valstybė, niekas iš Vokietijos neatvežė, bet jis ten yra.

Kodėl Lietuvos valstybė pasimetė tarp valstybingumo skaičių ir kas tam vadovauja, atsakyti paprasta, nes Seime jums nurodys, kad Vasario 16 d. minėjimui vadovauja prezidentūra. Kaip matyti, ten dirbantys žmonės neturi pakankamai kvalifikacijos, kad galėtų pristatyti valstybės istoriją. Tokį svarbų minėjimą kaip kultūrinio indentiteto reiškinį tikriausia turėtų kuruoti Kultūros ministerija, bet jos puslapyje jokios informacijos nėra. Lietuvos istorijos mokslo instituto, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Mokslų akademijos akademikų nuomonės, sudarant tokių minėjimų programas, seniai nelabai kas girdi.

Todėl prezidentūros sudaryta Vasario 16 d. akto pasirašymo ir Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo XX a. minėjimo programa siunčiama žinia, kad tai panašus minėjimas kaip Estijoje, Suomijoje, Latvijoje – šalyse, kurios viduramžiais savo valstybės neturėjo.

Tuo metu Lenkija savo atkaklią kovą už Nepriklausomybę įvardina tam tikrais etapais ir tarpukario Lenkijos valstybę vadina antrąja Respublika. Lenkai, beje, valstybės raidos etapuose nurodo ir tuos laikotarpius, kai šalis buvo okupuota ir atsidūrusi Rusijos imperijos sudėtyje.

Matyt, panašiai savo ilgą ir sudėtingą valstybės istoriją turėtų pristatyti ir Lietuva. Bet, atrodytų, Lietuvos valstybės politinės istorijos metraštininkų lyg ir nėra.

Nors gal dar ne vėlu sudaryti istorijos mokslo tyrėjų grupę, kuri galėtų pateikti visuomenei Lietuvos valstybės istorinius – politinius raidos etapus.

Archyviniai duomenys apie Lietuvos valstybės raidą liudija, kad istorija vis dar laukia savo tyrėjų ir turėtų būti valstybės finansuojamų mokslo darbų prioritetas.

Apibrėžtos valstybės politinės istorijos reikia ne tik kultūriniam identitetui, bet ir tinkamos tvarios užsienio politikos suformavimui. Valstybė, turinti aiškiai apibrėžtą savo užsienio politikos istoriją ir pozicijas, yra palankiai vertinama tarptautinėje bendruomenėje, net jei tos nuostatos ir kažkam nepatinka. Tokia valstybė yra prognozuojamas partneris ir jos veiksmai yra gerbtini.

Kas kelerius metus kylančios diskusijos apie būtinybę peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką Rusijos ar Lenkijos atžvilgiu tik liudija, kad tokios apibrėžtos užsienio pozicijos Lietuva neturi net su artimiausiomis kaimynėmis.

Liūdnai nuteikia ir tai, kad žodžiai labai skiriasi nuo darbų. Mėgstama pabrėžti, kad Lietuva pasisako už atvirą ekonomiką ir tarptautinius ekonominius ryšius, bet atvykus į šalį vienos didžiausių pasaulio ekonomikos atstovų – Japonijos premjerui su didele verslo atstovų palyda, Lietuva nebuvo pasiruošusi pasirašyti didesnio ekonominio susitarimo, nors artimiausiu metu įsigalios Europos Sąjungos ir Japonijos laisvos prekybos sutartis. O galimybių buvo daug.

Lietuva turi problemų su daug metų vykstančiais Ignalinos ekonominės elektrinės uždarymo darbais, kuriems skirtos milijoninės ES lėšos. Padėti galėjo Japonija, pirmaujančių technologijų šalis, pati naudojanti pažangias technologijas Fukušimos atominės elektrinės sutvarkymui ir sukaupusi didelę tokių darbų patirtį. Japonija taip pat labai rūpinasi aplinkosauga ir turi modernias atliekų perdirbimo technologijas, tokios modernios gamyklos atsiradimas padėtų spręsti panašias problemas ir Lietuvoje. Japonija taip pat turi išplėtotą itin modernią ir efektyvią viešojo transporto sistemą. Jau nekalbant apie šios šalies pasiekimus robotų ir dirbtinio intelekto srityje, automobilių gamyboje.

Dabar, kai Azijos šalyse darbo jėgos kaina padidėjo, yra pakankamai efektyvu statyti gamyklas arčiau prie pagrindinių Europos rinkų. Lietuva tikrai galėtų būti tokių gamyklų vieta.

Žinoma, Japonija labai daug gali prisidėti stiprindama saugumą pasaulyje ir mūsų regione, tai įtakinga ir galinga valstybė, ji supranta mūsų problemas, nes pati turi neišspręstų teritorinių ginčų su Rusija dėl salų Tolimuose Rytuose. ES visada rėmė Japonijos siekį taikiai, derybų būdu susigrąžinti šias anksčiau Japonijai priklausiusias salas. Apie Lietuvos poziciją šiuo atžvilgiu nebuvo girdėti.

Dabartiniams politikams diplomatijos vertėtų pasimokyti iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino.

Tai tik vienas „praleistų“ progų užsienio politikoje pavyzdys. Pastaruoju metu Lietuvoje lankėsi daugelio valstybių vadovai – Portugalijos, Vokietijos, Nyderlandų, Kroatijos, Belgijos – norėdami susipažinti su saugumo būkle ir susitikti su tarnaujančiais savo šalies kariais. Bet jie taip pat bendravo su savo šalies futbolininkais, menininkais, žvalgėsi po šalį vien todėl, kad Lietuvos Vyriausybė, o visų pirma – Užsienio reikalų ministerija ir prezidentūra nesugebėjo paruošti jokių galimo tarpusavio bendradarbiavimo kultūros ar ekonomikos srityje susitarimų metmenų.

Tokių valstybių vadovai apsilanko nedažnai, ir Lietuva prarado galimybę artimiausiu metu sustiprinti su jomis savo kultūrinius bei ekonominius ryšius ar sulaukti naujų investicijų. Viešo intereso požiūriu reikėtų paklausti Tėvynės Sąjungos – konservatorių partijos, ar jie jaučiasi atsakingi už jų remtos kandidatės prezidentės Dalios Grybauskaitės, o socialdemokratų bei valstiečių ir žaliųjų partiją – už jų remto kandidato užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus „asmenukėmis“ išdegintą Lietuvos užsienio politikos galimybių lauką. Gausių opozicinių partijų reikia paklausti, koks buvo jų indėlis į Lietuvos užsienio politikos formavimą.

Dabartiniams politikams diplomatijos vertėtų pasimokyti iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino, dar 1323 metais parašiusio laišką svečioms šalims su kvietimu atvykti į Vilnių, kur visi bus gražiai sutikti ir jiems bus sudarytos sąlygos dirbti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"