Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip religijos žinovai Dievą mokė tikėjimo

 
2018 09 15 6:00

Fariziejai ir Rašto aiškintojai sakė Jėzui: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria.“ Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol tarp jų yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunasis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“ Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno. Kitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: „Senasis geresnis!“ Iš Evangelijos pagal Luką

„Jūs blogai mokote tikėjimo“, – Dievui sako religijos žinovai. Nes Jėzus nemokė religijos žinovo religijos, bet norėjo žmones supažindinti su savo dangiškuoju Tėvu. Daugelis religijų kaip kelią į Dievą siūlo dvasinį apsivalymą per griežtus pasninkus, religinius ritualus ir maldas. Tuo metu Jėzus naudojosi paprasto žydo religinės raiškos formomis: piligrimyste į Jeruzalę, psalmių maldomis, religinių švenčių šventimu. Jis pats dažnai atsitraukdavo ankstų rytą, ar visai nakčiai į vienumą, kur kalbėdavosi su Tėvu. Tačiau iš mokinių jis to nereikalavo. Su jais dažnai smagiai švęsdavo gyvenimą. Juk jis sakė apie save, aš „atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimo, kad apsčiai jo turėtų“. Todėl Jėzus nemokė apsimarinti, Jis mokė atsigaivinti. Atsigaivinti prigludus prie Tėvo gailestingumo – gydė, atleido nuodėmes, išvarinėjo demonus. Ne dėl ilgų maldų ar pasninko. Dėl pasitikėjimo Tėvo meile, kuri jame veikė. Dovanai, neužtarnautai. Tiesiog – nes jis Dievas. Jam patinka visus apdovanoti.

Paskui bus ir maldos, ir pasninkai. Jėzus išmokė mokinius melstis... Tiksliau – supažindino su maldos „Tėve mūsų“ gyvenimu. Ir davė naują įsakymą. Bet tik vieną. Paprastą ir visiems suprantamą: vienam kitą mylėti. Ne bet kaip – taip kaip jis. O jis vietoj manęs numirė. „Tėve mūsų“ to ir meldžia – mylėti kaip Jėzus.

Paskui mes, jo mokiniai, jau pasisotinę Dievo duodamu gyvenimu, meile, viltimi ir tikėjimu... vis dėlto ir vėl matome kaip toli esame nuo to meilės įsakymo išpildymo. Nuo Jėzaus gyvenimo. Jei esi pamilęs Jėzų, tas negalėjimas mylėti kiekvieno ir atiduoti viską tampa liūdesiu ir ilgesiu. Saldžiu ilgesiu, nes aš pagaliau kada nors tai galėsiu, jei ne žemėje, tai danguje tikrai. Tada norisi pasninkauti, melstis, daryti keistus dalykus, duoti tuos mažus meilės ženklus, meilės dovanėles žmonėms, kurie negalės už tai atsilyginti. Didžiausias geras darbas, kurį galiu padaryti čia, žemėje, – pažadinti žmogaus širdyje tikėjimą. Tikėjimą turi visi, bet kitų tikėjimas miega... Todėl žmogus ir būna toks apmiręs: gyvena bet kaip, dirba bet kaip, šneka bet ką... Nes kanalas, kuriuo gyvybė atiteka, stipriai užmūrytas. Mat visi kiti turtai baigiasi su šia žeme. Namas, mašina ar tobuli santykiai – jie tik šiam gyvenimui, o tikėjimo dovana, tas gyvybės kanalas – jis amžinas! Jėzus per Šventąją Dvasią užsiima kasinėjimais – ieško, kur gyvybė pas žmones atiteka. Mokiniai jau surado, jau džiaugiasi, jau švenčia: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol tarp jų yra jaunikis?“ Jaunikis – tai Kristus, jo sužadėtinė – žmonija, o einanti teisingumo ir meilės keliu – Bažnyčia.

Kad ir kaip būtų keista, Jėzus neaiškina, kad kieno nors religija bloga ar gera. Jis kalba apie nuostatas. Visos į tobulėjimą nukreiptos religijos savyje turi tiesos sėklų, kurių užtenka uoliai praktikuojančiam tikinčiajam atkasti tą gyvybės kanalą. Tačiau Jėzaus mokomas tikėjimas pranoksta bet kokią iki tol buvusią religiją, todėl jo mokymas negali tilpti į jokią religinę sistemą. Tai tarsi į seną vynmaišį supilti naują vyną – bus blogai, nes jis suplėšys vynmaišius ir vynas ištekės. Krikščionybė negalėjo tilpti į judaizmą. Tačiau Jėzus nepanaikino judaizmo. Judaizmas – tas senas vynas jo išpažinėjams atrodys geresnis, nes jie jau išmoko gyventi pagal daugybę taisyklių: kaip išsaugoti teisumą, išlaikyti visuomenės tvarką, tuoktis ir skirtis, auginti vaikus ir laidoti žmones, daryti gerus darbus ir surasti Dievo gailestingumą.

Jėzaus mokomas tikėjimas išsprogdina gyvybės kanalą iš vidaus. Jis atsiųnčia Šventąją Dvasią ir ne žmogaus pastangomis, bet Dievo malone žmonės staiga išgydomi, išlaisvinami, atnaujinami, pripildomi džiaugsmo. Tai yra krikščionybė. O netikintį žmogų tempti į bažnyčią, versti jį pasninkauti, laikytis taisyklių, lankytis apeigose ir kalbėti maldas – tai ne Jėzaus mokslas. Kol žmogaus tikėjimo gyvuoju Dievu kanalas neatvertas – visa tai neturi prasmės. Jame nuo tų dalykų neatsiras ta gyvybė, kurią Jėzus atnešė. Bet gali...

Todėl tokie „trenkti“ atrodo atsivertę žmonės. Kristus įžengė į jų apmirusius gyvenimus ir atgaivino. Nuo Bažnyčios pradžios atsirado net normos, kaip suvaldyti atsivertėlius, mat jie tuoj pat nori atiduoti gyvybę, visus atversti ir patys lakstyti po pasaulį bei skelbti Kristų. Visa tai leidžiama, bet pradžioje jie turi nusiraminti ir keletą metų ramiai eiti savo kasdienes pareigas, o bažnyčioje – gailestingumo darbais pažinti Evangelijos esmę. Na, o paskui galės ir kitiems jau pasakyti, pasirinkti dvasinius pašaukimus ir gyvybę – žinoma, atiduoti jiems bus leidžiama. Bet po tų kelerių metų žmogus supranta, koks skurdus jis, viso labo įskilęs indas, todėl nuosaikiau veržiasi ir nuolankiau ieško būdų prisiartinti prie kito žmogaus.

Belieka palinkėti to Šventosios Dvasios išsiveržimo, kad tikėjimo kanalas būtų atvertas ir kiekvieno gyvenimas būtų pripildytas gyvybės ir džiaugsmo.

Sesuo Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"