Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip kepa roputė

 
2018 02 15 6:00

1990-ųjų pradžioje prieš rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą buvau sukūręs gal ir naivoką, bet nuoširdų Sąjūdžio kandidatų rinkimų kampanijos šūkį, atspindintį daugumos siekius: „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją, demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą!“

Tais metais mes didele persvara laimėjome ir, regis, duotus pažadus tesėjome. Bent jau stengėmės juos ištesėti. Dabar esame linkę padejuoti ar net papriekaištauti, kad ne taip kepa roputė, kaip norėtų bobutė...

Toji Bobutė mano amžiaus piliečiams – tarsi šimtametė Motina, o jaunesniems – gal kiek senamadiška Močiutė. Ji, kaip ir mūsų valstybė, pusę amžiaus praleidusi sovietiniame lageryje. Netekusi daugelio sūnų, kovojusių už laisvę, o dabar štai savoje krosnyje kepanti mums bulveles.

Bobutė – šimtametė, tačiau jai už pečių – tūkstantmetė genties istorija, kuria galime didžiuotis ir šio to iš jos pasimokyti. Reikėtų nepamiršti, kad valstybės nepriklausomybė, kaip ir asmeninė laisvė, yra neatsiejama nuo mūsų pareigos ir atsakomybės. Anuomet Atkuriamajame Seime sudarinėdami valstybines struktūras tikėjomės draugiškesnių kaimynų, dažnai kartojome: „Mes – už savo ir už jūsų laisvę.“ Kaip tikri krikščionys atsuksime antrą žandą ir atleisime savo kaltininkams...

Dabar labiau pasitikime būdami NATO ir Europos Sąjungos nariais. Ne visiems tai patinka. Kai kam neramu, ar toje krosnyje roputė keps, kaip to nori Bobutė. Įgiję daugiau patirties, sklaidantis jaunatviškoms iliuzijoms, atsidusdami vertiname ir savo demokratiją. Mūsų Bobutė, kepdama bulvę, sukikena: „Dar senovėje žmonės sakydavo: „Verčiau tegu vilkas gano avis, o ne avinas – vilkus...“

Tad ką daryti, kad demokratiškai balsuodami nebeišsirinktume į Seimą avinų? Matyt, reikėtų, kad mūsų rinkėjai nebūtų tokie tešlagalviai, aklai tikintys populistų burbulais prieš rinkimus .

Arthuras Schopenhaueris prieš porą šimtų metų nedaug teklydo sakydamas, jog žmonija nuolat balansuoja tarp dviejų stygių – alkio ir nuobodulio (sovietmečiu buvo atsiradusios dar dvi problemos – liaudžiai ieškoti uždarbio ir blato, kad už gautus rublius galėtum ką nors gera nusipirkti).

Dabar priklausome Vakarų pasauliui, jo lengvabūdiškoms madoms ir pramogoms. Pamirštame net Viktoro Franklio kartotą išmintį: „Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką.“

Reikėtų nepamiršti, kad valstybės nepriklausomybė, kaip ir asmeninė laisvė, yra neatsiejama nuo mūsų pareigos ir atsakomybės.

Atkurtos mūsų valstybės šimtmečio proga norėčiau pakartoti atodūsį, kuris užrašytas ant mano brolio kapo Kalifornijoje: „Saulele, Lietuvą sušildyk, kad niekam nebereikėtų ieškoti užuovėjos svetur.“ Telieka pridurti: „Saulele, Močiute, neleisk mums savo valstybėje sužvarbti!“

Bet juk tai šiek tiek priklauso ir nuo mūsų...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"