Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip išsaugoti Lietuvos ir Lenkijos auksinį rudenį?

 
2018 09 14 6:00

Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai išgyvena šiltą auksinį rudenį. Premjeras Saulius Skvernelis gavo Metų žmogaus apdovanojimą Krynicos ekonomikos forume iš Lenkijos vyriausybės vadovo rankų, o Vilniuje vakar viešėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.

Kaimynų šalies diplomatijos vadovas su oficialiu vizitu atvyko praėjus septyneriems metams. Tai grėsmingai ilga pertrauka, kuri turėtų pamokyti abiejų šalių politikus, kad regiono saugumas ir stabilumas yra svarbiau už asmenines ambicijas, o užsienio politikos prioritetai turi rūpėti labiau už emocijas ir parapines problemas. Tik ar bus padarytos išvados?

Iš šios dienos perspektyvos atrodo, kad situacija teikia optimizmo. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kryptimi ryžtingai dirba prezidentės ir premjero komandos. Santykių su dešiniųjų valdoma Lenkija „perkrovimas“ didele dalimi įvyko ministro pirmininko iniciatyva.

S. Skvernelis neslepia ambicijų labiau įsitraukti į užsienio politikos formavimą, bet, be kaimynų lenkų, daug kitų pasiekimų neturi. Jis dar 2016 metų lapkritį, pasibaigus rinkimams, prieš paskyrimą į premjero postą, rado galimybę išgerti alaus bokalą su Jaroslawu Kaczynskiu viename Varšuvos bare. Dar vienas neformalus susitikimas už uždarų durų Lenkijoje įvyko pernai.

Kokį vaidmenį dabartinėje Lenkijos politinėje sistemoje vaidina J. Kaczynskis, aiškinti nereikia. Verta atkreipti dėmesį į tai, ką politiniame portfelyje lenkų politiniam lyderiui atvežė S. Skvernelis. Tai nebuvo Lietuvos lenkų tautinės mažumos reikalai, dėl kurių trenkė durimis garsusis Radoslawas Sikorskis, pažadėdamas, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus įvykdyti Valdemaro Tomaševskio keliami reikalavimai. S. Skvernelis pradėjo tartis dėl „Orlen Lietuvos“ reikalų. Tokiu būdu ne tik ėmė spręstis vienas didžiausių pastarųjų metų konfliktų verslo srityje, bet ir buvo išsaugota Lietuvos reputacija Europos Sąjungos institucijose, turint omenyje naftos perdirbimo įmonės ginčą su „Lietuvos geležinkeliais“.

Tuo metu prezidentūra ieškojo ir surado diplomatiškesnius, palyginti su premjeru, dialogo kelius su 2015 metais išrinktu Andrzejumi Duda. Abi šalys buvo tikros, kad tylos siena, anksčiau prilaikoma Bronislawo Komorowskio, neturi prasmės. Be to, Dalia Grybauskaitė ne tik aiškiai nori baigti prezidentavimą atsisakiusi tarpvalstybinių santykių su Lenkija įšaldymo koncepcijos, bet ir palikti užsienio politikos viziją, besidriekiančią toliau nei Šalčininkų ir Seinų horizontai. Šių metų vasarį įvyko A. Dudos oficialus vizitas į Vilnių, jis truko net keturias dienas. Abiejų valstybių vadovai parodė, kad moka ne tik paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, bet ir tartis dėl įvairių dvišalių santykių klausimų, kurių sąrašas nėra trumpas.

Žinoma, ne visiems šis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas patinka. Palikime išorės aktorius – tai tema atskiram straipsniui. Abiejose šalyse pasigirdo svarstymų, kam šiuo metu labiau yra reikalingas šis atšilimas, kas labiau nuolaidžiauja. Kai nesilpnėja Rusijos agresyvumas Rytų Europoje, vyksta informaciniai karai, o Europos Sąjunga (ES) vis yra krečiama naujų krizių, politinių svarstyklių preciziškumas vargu ar įmanomas.

„Teisės ir teisingumo“ oponentai Varšuvoje nuolat primena apie pašlijusius Lenkijos ir Europos Komisijos santykius, apie ore vis tvyrančią galimybę suspenduoti Lenkijos balsą ES Taryboje, atsižvelgiant į Briuselyje neigiamai vertinamą teismų reformą. Nuolat rengiamos demonstracijos didžiausiuose Lenkijos miestuose rodo, kad daug lenkų nepritaria J. Kaczynskio kuriamai Ketvirtajai Respublikai ir įgyvendinamoms permainoms. Šiame kontekste Lietuvos gali būti paprašyta susilaikyti ar net paremti Lenkiją, jei Briuselyje išmuš sprendimų valanda.

Kita vertus, nepasitvirtino lenkų kairiųjų ir liberalų prognozės, kad konservatoriai nesuras sąjungininkų tarptautinėje politikoje, o išoriniai ekonominiai santykiai patirs fiasko. Lenkijos ekonomikos rodikliai pagerėjo, netrūksta užsienio investuotojų, o lenkų užsienio politikos formuotojai surado bendraminčių Donaldo Trumpo administracijoje ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėja Lenkijos pozicijos NATO, Varšuva ryžtingai laikosi antiputiniškų pozicijų ir nesirengia nuolaidžiauti Maskvai.

Prezidento A. Dudos rugsėjo 18 dienos vizitas Vašingtone puikiai iliustruos intensyvius dvišalius santykius su JAV. Be to, Lenkijos noras telkti posocialistines šalis bendroms iniciatyvoms suburia vis daugiau simpatikų ES. Be abejo, tai meta šešėlį santykiams su pagrindiniais aktoriais – Vokietija ir Prancūzija. Tas lenkų ir vokiečių bei lenkų ir prancūzų disonansas yra ir bus iššūkis Lietuvai, ypač rimtesnėse diskusijoje dėl ES didesnės integracijos, kurios šalininkai yra pagrindiniai Bendrijos aktoriai.

Tačiau Aljanso rytinio flango stiprinimas, JAV kariuomenės didesnis pritraukimas į Vidurio ir Rytų Europą, karinės technikos bendras pirkimas, glaudus bendradarbiavimas informacinėje erdvėje stabdant Rusijos propagandą – visa tai suartina ir suartins abi šalis kaip niekada anksčiau.

Būtų naivu tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros situacija Lietuvoje.

Lenkijos ambicijos stiprinti energetinę regiono nepriklausomybę nuo Rusijos, primenant ES solidarumo būtinybę, atitinka mūsų valstybės saugumo gaires. Elektros jungtis ir pigesnių dujų perspektyva – prioritetai, kurie ilgam susieja valstybes. Bendras kalbėjimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose dėl Astravo branduolinės jėgainės, „Nord Stream“ gali duoti papildomų dividendų.

Be „skervėjų“ Briuselyje, Lietuvos ir Lenkijos santykiams koją pakišti gali tautinių mažumų reikalų sprendimas. Lietuvos valdžia vis nesukuria ilgalaikio veiksmų plano, platesnės vizijos šiuo klausimu. Negali būti taip, kad namų darbų dėl Lietuvos lenkų padėties sąrašas yra formuojamas Varšuvoje ir įteikiamas dvišalių susitikimų proga.

Būtų naivu tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros situacija Lietuvoje.

Jei Lietuvos Vyriausybė ar Švietimo ir mokslo ministerija neformuluoja sau lenkų tautinės mažumos integravimo uždavinių, nesiaiškina jos pagrindinių poreikių, nemato šių iššūkių pilietinės visuomenės, valstybės saugumo, žmogaus teisių plėtros kontekste, tai tos problemos gali priminti apie save nebūtinai tinkamu laiku ir tinkamame kontekste.

Gal suskambės pernelyg alegoriškai, bet Georgijaus juostelės prievaizdas vis dar vaikšto virš Lietuvos ir visos Vidurio bei Rytų Europos.

Doc. Andžejus Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas

Šaltinis – BNS

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"