Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip elgtis su Rusija? Šaltojo karo regimybė ir iliuzijos

 
2018 03 27 14:56

Diplomatų išvarymas nebuvo dažna SSRS-JAV santykių praktika Šaltojo karo metais. Tačiau pasitaikydavo. 

Pavyzdžiui, 1986 metais SSRS išsiuntė 5 JAV diplomatus atsakydama į tai, jog JAV išsiuntė 25 sovietinės delegacijos Jungtinėse Tautose narius. Nežinau, ar dabartinę būklę galima vadinti naujuoju Šaltuoju karu, nes Šaltasis karas prasidėjo Vakarams baiminantis „pasaulinės revoliucijos“, kas normatyviškai nubrėžė skirtį, kas yra laisvasis pasaulis, o kas komunistinis.

Taigi, tai išbandymas Vakarams ne vien vertinant išorinį iššūkį, tačiau ir vidines pagundas pasiduoti putinistinėms praktikoms.

Šiandieninė Rusija neturi ideologijos, kuri mobilizuotų ištisus Vakarų visuomenės sluoksnius ir intelektualus. Ji turi valstybiniu lygiu palaikomą „rusiškojo konservatyvizmo“ liniją, kuria sėkmingai mobilizuoja savo visuomenę ne vien „atsikėlimo nuo kelių“ kontekste, tačiau ir pabrėždama savo civilizacinę skirtį nuo „pernelyg liberalių“ Vakarų tuo suteikdama pagrindą atskiriems Vakarų sluoksniams ilgėtis prarandamų tradicinių vertybių, krikščionybės pamatų bei atmesti „naujųjų“ žmogaus teisių (pvz. gėjų teisės, migrantų teisės ir pan.) dominavimą. Nors ši linija šiek tiek daro įtaką išorei, tačiau ji būdama daugiau ideologiniu simuliakru nepajėgia prilygti sprogstamajai komunizmo revoliucinei galiai, apėmusiai ne tik atskiras Europos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos bei Afrikos šalis bei rimtai grasinusiai Vakarų pasauliui. Ideologinė praraja tarp Rusijos ir Vakarų dabar nėra tokia milžiniška.

Tačiau Rusija turi žmogaus teisių stokos, demokratijos deficito, milžiniškos korupcijos bei tarptautinės teisės pažeidimų (su agresijos politika) bruožus, kurie daro ją svetima Vakarams, nors ji retoriškai ir nori draugauti su Vakarais. Šį Rusijos-Vakarų santykių būvį laikyčiau STANDARTŲ konfliktu. Rusija gali leisti sau taikyti niuansuotą politiką, kuriant „draugų grupes“, kviečiant grįžti prie realpolitik principų, tačiau tik išsaugodami idealistinę politiką Vakarai gali apginti savus standartus, neleisti savaip interpretuoti tarptautinės teisės. Rusija nėra vien Rusija, tačiau tais atvejais Rusija esame ir mes, kai paminame žmogaus teisės, norime sugrįžti prie propagandos metodų, kai „įprastinio verslo“ (business as usual) principą iškeliame virš skaidrumo, išlaikome korupcijos praktikas, norime reguliuoti istorinę atmintį, kontroliuoti žiniasklaidą, daryti neteisėtas intervencijas į politinę sistemą.

Taigi, tai išbandymas Vakarams ne vien vertinant išorinį iššūkį, tačiau ir vidines pagundas pasiduoti putinistinėms praktikoms. Patekimą į putinistinius diskursus atskirais atvejais galima pastebėti šiandieninėje Vengrijos ir Lenkijos valdančiųjų politikoje. Šiuo atveju, Vakarai neturi virsti anti-Rusija (kas reikštų konkurencijos išlaikymą priimant Kremliaus žaidimo taisykles), tačiau pati diktuoti taisykles ir toną, nuo kurios ribos galima ar negalima su Rusija bendradarbiauti. Putinistinė kultūra užvaldžiusi Rusijos visuomenę, tad greitų pokyčių neįmanoma tikėtis, tačiau mūsų strateginė komunikacija pirmiausiai turi remtis ne savas-svetimas logika, o vertybių ir standartų gynimu, tas turi pasiekti ir Rusijos visuomenę. Kuo daugiau bus elementarios logikos savas-svetimas, ignoruojant savas klaidas, tuo labiau Rusijos visuomenė tikės, kad štai Vakarai nėra niekuo geresni, jie patys daro įvairias klaidas.

Kontakto visiškai nukirsti negalima (tik tą nebūtina daryti aukščiausiu lygiu), netgi Šaltojo karo metu buvo nemažai įtraukimo (engagement) iniciatyvų. Tas įmanoma sprendžiant sienų apsaugos ir infrastruktūros, kovos su globaliniu terorizmu, migracijos valdymo klausimus. Tačiau tuo pačiu būtina turėti aiškius riboženklius, kokio bendradarbiavimo nenorime. Demonstratyvus atsiribojimas reikalingas, kad būtų mažesnis poveikis mūsų visuomenėms. Tačiau turime suvokti, jog sienų pastatymas Rusijoje bus pateikta, kad bandoma iš naujo parklupdyti Rusiją ant kelių ir tik stiprins Putino režimą. Šioje vietoje nėra vieno neskausmingo kelio ir turime rinktis: ar siekiame pilnai įtraukti ir kantriai mokyti Rusiją tuo pačiu rizikuodami savo visuomenių putinizacija ir vakarietiškos vienybės suskaidymu, ar siekiame atsiriboti nuo Rusijos išsaugodami savų standartų kelią, tačiau atiduodame Rusijos visuomenę pilnai valstybinei indoktrinacijai, pagal kurią Vakarai (ne tik JAV) tampa priešu Nr.1 bei galimam Rusijos ir Kinijos režimų flirtui. Panašu, kad gravituojame į padėtį, kurioje abu variantai bet kokiu atveju turės neigiamų ilgalaikių pasekmių. Netikiu greita Rusijos visuomenės transformacija ir sugrįžimu į Vakarus. Artimiausiu metu mažiausiai, ką galime padaryti – išvengti savo visuomenių putinizavimo, tačiau turime susitaikyti, kad sienų pastatymas irgi turės neišvengiamų pasekmių.

Vilius Ivanauskas – istorijos mokslų daktaras, XX a. tyrinėtojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"