Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kai savivalda tampa kitovalda

 
2018 08 03 6:00

Artėja savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Tačiau rimtesnių diskusijų apie savivaldą ir tuos artėjančius rinkimus sunku rasti. Savivalda yra kažkur paraštėse ir šalies žiniasklaidoje sulaukia gana menko dėmesio. Žinoma, išskyrus atvejus, kai tą dėmesį užtikrina Specialiųjų tyrimų tarnybos kratos ir sulaikymai bei panašūs skandalai.

Vis dėlto tai, kas vyksta savivaldybėse, yra itin svarbu ne tik konkrečiai savivaldybei, bet ir visai valstybei bei demokratijos raidai. Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda yra valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Esmė – gyventojų bendruomenės savitvarka ir savaveiksmiškumas. Ne mero, ne tarybos, o bendruomenės.

Santykiai tarp vietos valdžios atstovų ir paprastų bendruomenės narių yra taip iškreipti, kad žodis „savivalda“ praranda savo tikrąją prasmę. O juk būtent vietos valdžia turėtų būti arčiausiai žmogaus.

Žinoma, kiekviena savivaldybė turi savo istoriją ir savo specifiką. Tačiau tendencijos, kurias matome, tikrai verčia akyliau pradėti stebėti tai, kas vyksta. Kai kur merų galios de facto gerokai skiriasi nuo de jure. Jie ir savivaldybių administracijų direktoriai kai kur yra tiesiog neliečiami. Ir apie skaidrų, viešą valdymą bei bendruomenės problemų sprendimą niekas net negalvoja. Kas tai lemia?

Neseniai teko matyti epizodą vienos savivaldybės ligoninėje. Šios gydymo įstaigos prieš nedaug laiko remontuotame skyriuje ėmė byrėti dažai (to priežastys įprastos ir čia detalizuoti turbūt nereikia), tad buvo pradėtas naujas remontas. Taigi tarp minėtos ligoninės darbuotojų kilo keistas sąmyšis dėl aplūžusių kėdžių, kurių „palikti palatose ir koridoriuje negalima, nes ateis valdžia sveikinti remonto proga“. Vėliau atsirado ir pinigų naujoms kėdėms. Tačiau esmė ne tai. Šokiruoja pats požiūris – imta intensyviai svarstyti, kuriose matomiausiose vietose tas kėdes sustatyti. Baimės akys per didelės...

Kita vertus, stebina ir tai, kad dar vieno eilinio remonto metu itin svarbūs tampa vietos valdžios ketinimai „sveikinti“. Taip „sveikinti“, o tiksliau pasakius, pasireklamuoti, galima kaskart nupirkus, pavyzdžiui, naują šaukštą. Santykiai tarp vietos valdžios atstovų ir paprastų bendruomenės narių yra taip iškreipti, kad žodis „savivalda“ praranda savo tikrąją prasmę. O juk būtent vietos valdžia turėtų būti arčiausiai žmogaus.

Gyventojai netiki, kad gali ką nors inicijuoti, pakeisti ir daryti įtaką sprendimams, nors tai – demokratijos veikimo ir brandžios pilietinės visuomenės pamatas. Ta pati vietos valdžia neretai slopina aktyvumą, nes kontrolė iš apačios yra visiškai nepageidautina. Todėl dažnu atveju dedama daug pastangų, kad neatsirastų suvokimas, jog renkame tuos, kurie mums atstovaus, o ne tuos, kurie mus valdys. Prasideda manipuliacijos įvairiais įstaigų vadovų paskyrimais, įdarbinimais savivaldybių įmonėse ir t. t. Kai savivaldybė tampa darbdave, ji ir muziką užsako.

Ne mažiau bėdų turi ir regioninė žiniasklaida, kuri tiesiog vos kvėpuoja. Ji dažnai tampa jau nebe žiniasklaida, o vietos valdžios ruporu, nes tos pačios vietos valdžios faktiškai ir išlaikoma. Arba, kaip dažnai matome, priklauso mero / merės šeimos nariams. Tačiau žiniasklaidos vaidmuo – itin svarbus. Ji turėtų būti it sarginis šuo ir rašyti apie tai, kas vyksta, žmonės jai patys turėtų teikti informaciją ir daryti tai nebijodami prarasti darbo ar tapti kitaip pažeidžiami.

Būtent toks yra artėjančių naujų rinkimų kontekstas. Ar šįkart bus kaip nors kitaip? Vargu. Dalis merų keisis, nors praėjusieji rinkimai parodė, kad ta kaita ne tokia jau didelė, nors to labai tikėtasi pirmą kartą tiesiogiai renkant merus. Dalyje savivaldybių merai jau daugiau ar mažiau aiškūs. Juk savivaldybės jau virtusios (o tiksliau – paverstos) konkrečių asmenų valdomis, kuriose jie veikia taip, kad rinkėjai jau net neįsivaizduoja, jog galėtų būti kaip nors kitaip. Veikiausiai per būsimus rinkimus pamatysime dar didesnę virtinę visuomeninių rinkimų komitetų, kurių nariai aiškins, kad jie tai jau tikrai geresni nei bet kuri partija, nes jie – ne partija. Absurdas, bet tai veikia, beje, ir ne be pačių politinių partijų ilgamečių „pastangų“.

Savivaldos, o ne kitovaldos, paklausa, deja, sunkiai formuojama. Nors būtent savivaldoje galimybės į valdymą įsitraukti piliečiams yra pačios didžiausios. Tačiau dalyvavimas rinkimuose yra toks žemas, kad akivaizdu, jog suvokimo, kas yra savivalda ir kaip ji turėtų veikti, vis dar labai trūksta.

Kas galėtų išjudinti tą pelkę? Aktyvumas, nepakantumas korupcijai, kontrolė iš apačios neatsiras per vieną dieną. Tokius piliečius reikia išugdyti, o vienas svarbiausių būdų – švietimas. Taip, tas pats švietimas, kur pilietinis ugdymas vis dar niekam neįdomus, per jo pamokas vaikai daineles dainuoja bei filmukus žiūri. Kai pilietinio ugdymo pamokose moksleiviai galės realiai „pačiupinėti“, kaip veikia sistema, tada atsiras ir supratimas. Kas trukdo moksleiviams per pilietinio ugdymo pamokas sugalvoti idėją, „nusinešti“ ją į savivaldybę, padiskutuoti ir vėliau prižiūrėti, kaip ji (ne)įgyvendinama?

Tačiau tam reikia ir tinkamai parengtų pedagogų. Daug patogiau nieko nedaryti, nes taip stebint procesus dar, žiūrėk, ir koks nors viešasis pirkimas per „švogerių liniją“ netyčia išlįs. Vis dėlto tik investuojant laiką ir žinias, ugdant piliečius, galima suformuoti savivaldos, o ne kitovaldos, paklausą, kaip ir pakantumą korupcijai. Tik kyla klausimas, ar pralaušime ledus ir kada tai padarysime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"