Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės

 
2018 07 20 6:00

Kultūros istorikai (pvz., Johanas Huizinga) nagrinėdami viduramžių kultūrą stebisi dviem dalykais. Pirma, jie aptinka aiškius kultūros raidos pavidalus ir tendencijas. 

Pavyzdžiui, riterystės idealus kaip kontrastą niūriai kasdienybei, polinkį į loginę kazuistiką viešame diskurse arba dėmesį detalėms vaizduojamajame mene. Antra, viduramžių politikoje nėra jokių taisyklių ar nuostatų. Čia viską lemia asmeninis valdovo siekis „atlyginti“ jo giminei padarytą skriaudą ar jo pykčio priepuolis po ginčo su artimuoju. Taip šalys įtraukiamos į nesibaigiančius karus, o jie bloškia į dar niūresnę kasdienybę, lydimą maro, bado ir vargo. Kita vertus, tai dar labiau išryškina idealo, kuris juolab atitrūkęs nuo realybės, poreikį. Kitaip tariant, siekis „atlyginti“ arba subalansuoti santykius veda į visišką visuomenės išderinimą.

Grįžkime į mūsų laikus ir pasvarstykime apie „nacionalinius“ siekius „atlyginti“ skriaudas. Pasitelkime pavyzdį, kuris mums neduoda ramybės, – Astravo atominę elektrinę (AE). Valdžios pozicija – iš šios elektrinės nepirkti elektros energijos ir neprisidėti prie jos saugumo stiprinimo. Mūsų valdžios idealas – plynas laukas Astrave išmontuojant ne vieną milijardą dolerių kainavusius statinius ir įrangą. Tai motyvuojama skriauda Lietuvai, jos „atlyginimu“.

Gal mūsų valdžios idealas nušluoti Astravo atominę elektrinę tėra derybinė pozicija?

Tiek Lietuva, tiek Baltarusija visiškai sutaria dėl vieno: atominė elektrinė – šalies energetinio nepriklausomumo garantas. Maža to, tai prisideda prie ekonominės šalies galios. Galiausiai tai priartina ir prie karinės-politinės galios. Visa tai Lietuva puikiai suprato, kai kėlė idealą statyti Visagino AE. Deja, šis idealas pasimetė tarp politinių rietenų ir siekio atkeršyti („atlyginti“) nekenčiamiems valdantiesiems per referendumą, kuris surengtas siekiant „atlyginti“ politiniams varžovams. Beje, Baltarusija panašaus referendumo nerengė priversdama susimąstyti apie demokratijos ypatumus šiapus ir anapus sienos. Stebėtinu būdu abipus sienos sutariama ir dėl kitko: Lietuva neturėtų prisidėti prie elektrinės saugumo. Prie tos minties dar grįšiu.

Racionali, sveiko proto politika reikalautų kelių dalykų. Pirma, susitarti dėl pigios elektros iš už anapus sienos, mūsų šaliai išliekant „švariai“. Antra, siekti kuo didesnio Astravo elektrinės saugumo, net jei tai mums brangiai kainuoja. Trečia, galbūt net dalyvauti Astravo elektrinės projekte, taip užsitikrinant ne tik jos valdymą, bet ir prieigą prie bet kokios su ja susijusios informacijos. Steve'o Jobso pamoka – supirk akcijas ir galėsi valdyti „Apple“ korporaciją. Nupirkime Astravo AE akcijas ir galėsime daryti, ką norėsime – netgi uždaryti.

Vis dėlto politikoje neieškokime racionalumo ir sveiko proto. Ar nėra taip, kad visas šaršalas dėl Astravo AE keliamas liejant apmaudą dėl nepavykusio Visagino AE projekto ir tokiu būdu „atlyginant“ šią skriaudą? Tuomet suprantama, kodėl keliama panika, net jei Europos branduolinio saugumo reguliavimo institucijų grupė (ENSREG), atlikusi streso testus, pateikė „bendrą teigiamą“ atsiliepimą.

Gal mūsų valdžios idealas nušluoti Astravo AE tėra derybinė pozicija? Iškėlę savo idealus, nepasiekiamus kitai šaliai, galime numušti akcijų kainas ir pigiai gauti geidžiamos energijos. Niekas to nežino. Šiuolaikinėje, kaip ir viduramžių, politikoje vis labiau ryškėja tendencija, kad nėra jokių tendencijų. Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai nepasiruošę. Vis dėlto pirmiausia mes nepasirengę politiniam gaivalui. Tarptautinėje erdvėje matome, kad supervalstybių lyderiai kažką daro arba nedaro atsižvelgdami vien į savo „Me first“ kriterijus ir siekį „atlyginti“ arba „atkeršyti“ už savo giminės iškilimą ar nuosmukį.

Atrodo, mums nėra nieko svarbiau už Astravo AE saugumą, prie kurio turėtume prisidėti visomis išgalėmis. Tai idealas, o tikrovė, kaip visada, mėšlina. Kai Lietuvos energetikos institutas (LEI) laimėjo Europos Komisijos projektą didinti elektrinės saugumą, trys Lietuvos ministerijos ėmė spausti LEI, kad šis atsisakytų šio sumanymo. Po to ką galime pasakyti apie mūsų politikos (ne)racionalumą? Įdomu, ką mano Kultūros ministerija apie mūsų kultūros (įskaitant politikos kultūrą) tendencijas be tendencijų? Ar dabar politika bent kiek pasikeitė, palyginti su viduramžiais?

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"