Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Jūsų asmeniškai mokama kaina už Seimo narių nepasitikėjimą verslu

 
2017 10 19 17:32

Šią savaitę didelė dauguma Seimo narių labai ryškiai pailiustravo didelę Lietuvos problemą – nepasitikėjimą verslu iš principo. Ir verslo skirstymą į „gerąjį“ verslą ir „blogąjį“ verslą. Ir šie politikų įsitikinimai yra tokie stiprūs, kad vardan jų jie yra pasiruošę priversti Lietuvos gyventojus mokėti daugiau, o uždirbti mažiau.

Simonas Gentvilas, Linas Balsys, Gintaras Vaičekauskas, Kęstutis Glaveckas antradienį antrą kartą bandė pateikti Seimui Energetikos įstatymo pataisą, kuri yra labai paprasta – dalis Valstybinės svarbos įrenginių, o konkrečiai – didesnės, nei 50 MW galios katilinės ir elektrinės, Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalai, naftos perdirbimo įmonės, naftotiekiai nuo šiol turėtų būti vystomi tik Vyriausybei skelbiant KONKURSĄ.

SGD terminalas, biokuro ir atliekų deginimo kogeneracinės elektrinės Vilniuje ir Kaune – tai projektai, kurie akivaizdžiai galėjo būti įgyvendinti konkurencinėmis sąlygomis ir žymiai pigiau.

Konkurse galėtų dalyvauti tiek valstybinės, tiek privačios įmonės, o konkurso laimėtoju būtų paskelbtas tas konkurso dalyvis, kuris pasiūlytų valstybei svarbų projektą įgyvendinti geriausiomis sąlygomis (mažiausia kaina, mažiausiomis ES paramos lėšomis, mažiausiu paslaugos mokesčiu ir panašiai).

Taip būtų ateityje išvengiama pastaraisiais metais įsigaliojusios praktikos, kai tokie projektai įgyvendinami, Vyriausybei paskyrus „paskirtąjį įgyvendintoją“ (pavyzdžiui valstybinę UAB „Lietuvos energiją“), ko pasėkoje be konkurso gavęs teisę tokius projektus įgyvendinti tas paskirtasis įgyvendintojas tuos projektus įgyvendina už tokią kainą, kokia jam pačiam atrodo tinkama (ir dar nuo visuomenės slepiant visus finansinius vertinimus, prisidengiant komercine paslaptimi).

Ryškiausi pavyzdžiai iš praeities – SGD terminalas, biokuro ir atliekų deginimo kogeneracinės elektrinės Vilniuje ir Kaune. Tai projektai, kurie akivaizdžiai galėjo būti įgyvendinti konkurencinėmis sąlygomis ir žymiai pigiau, bet buvo pasirinkti valstybiniai įgyvendintojai ir dabar turim tai, ką turim.

Įstatymo pakeitimas neapima natūralių monopolijų veiklos – elektros, dujų perdavimo, kur yra suprantama, kai elektros ir dujų perdavimo sistemų plėtra yra vykdoma elektros ir dujų perdavimo sistemų operatoriaus, kuris natūraliai yra monopolistas atitinkamoje srityje.

Deja, Seimas vėl atmetė šį atrodytų logišką, energijos vartotojų pinigus taupantį, verslo sąlygas Lietuvoje skaidrinantį pasiūlymą.

UŽ balsavo tik liberalų frakcijos nariai, didžioji dalis socialdemokratų frakcijos narių, 6 iš 37 posėdyje dalyvavusių valstiečių frakcijos narių, 2 lenkų rinkimų akcijos Seimo nariai ir Aušra Maldeikienė. Tačiau šių balsų nepakako, PRIEŠ (arba susilaikant) vieningai pabalsavus visiems konservatoriams, Tvarkos ir teisingumo frakcijos nariams, didžiajai daliai valstiečių ir lenkų bei keliems socialdemokratams.

Diskusijose, aptariant šį įstatymo pakeitimo projektą, pasisakę prieš įstatymo pakeitimą Seimo nariai daugiausiai akcentavo nacionalinį saugumą – kas bus, jei konkursą laimės „blogas“ verslas. Arba laimės „geras“ verslas ir vėliau parduos strateginį objektą kokios nedraugiškos šalies verslui.

Aišku, galime save gąsdinti scenarijais, kai konkursą laimėjusios įmonės atliekų deginimo jėgainę perpirks piktas rusas ar kinas ir paaukos visas savo investicijas bei pajamas vien tam, kad neturėtume kur deginti atliekų arba piktybiškai lemiamu momentu išjungs elektrinę, kad koks miestas liktų be elektros.

Ir net bandant jiems oponuoti, kad kalbame apie konkurencines rinkas, o ne monopolijas, vis tiek jie galėtų teigti, kad privatūs konkurentai gali susitarti tarpusavyje tam, kad savo sąskaita padaryti taip, kad valstybei iškiltų problemų.

Bet taip mąstant galima būtų taip pat susigalvoti scenarijus apie tai, kaip pikti verslininkai susitarę uždaro visas parduotuves tam, kad visi Lietuvos piliečiai liktų be maisto ar pikti alaus gamintojai susitarę palieka lietuvius be alaus ar pikti plaukų kirpėjai palieka lietuvius apaugusiais plaukais ir baisius. Ir nuosekliai pasiūlyti nacionalizuoti visą verslą, kad viskuo rūpintųsi patikimas valstybinis kapitalas. Už „mažiausią“ kainą žinoma ir kaip visada „efektyviai“.

Galima iš to aišku tik pasijuokti, bet iš esmės tai požiūrio į verslą, jo skirstymą į „gerąjį“ ir „blogąjį“ problema yra visai nejuokinga. Visų pirma dėl to, kad ji mums trukdo greičiau tapti turtingesniems ir laisvesniems. Būtent mums visiems, o ne mažiau ar daugiau „blogiems“ verslininkams.

Kodėl? Paaiškinsiu paprastai.

Ne tik dėl to, kad valstybinės įmonės, kurioms suteikiamos išskirtinės teisės, projektus, nespaudžiant konkurencijai, įgyvendina kur kas mažiau efektyviai, kas reiškia, kad mums visiems reikia už tas pačias paslaugas po to išleisti daugiau pinigų, vietoje to, kad sutaupytus pinigus panaudotume prasmingesniems tikslams.

Yra ir kitos priežastys. Į konkurencinę rinką įsiveržęs valstybinis kapitalas, gavęs išskirtines valstybės sąlygas, natūraliai ir toliau yra valstybės saugojamas nuo konkurentų.

Yra masė pavyzdžių, kai Valstybė kokią nors vieną ar kitą verslo grupę pavadina „blogiukais“ ir pradeda leisti įstatymus ne tam, kad geriau būtų Lietuvos piliečiams, o tam, kad blogiau būtų „blogiems verslininkams“.

Vienas pavyzdys – valstybinė Elektrėnų elektrinė, kurios pastovius kaštus iki šiol sėkmingai Vyriausybių nutarimais dengdavo elektros vartotojai, o kitiems strateginį elektros gamybos rezervą užtikrinančių elektrinių savininkams be jokios valstybės pagalbos tekdavo „konkuruoti“ su subsidijuojamu valstybiniu konkurentu.

Kitas pavyzdys – anksčiau konkurso būdu suteiktų elektros supirkimo tarifų atėmimas atbuline tvarka iš privačių „Foksitos“ ir „Danpower Lietuva“ elektrinių, kad jos netrukdytų „Lietuvos energijos“ planuojamoms atliekų deginimo jėgainėms konkuruoti Vilniuje ir Kaune.

Galime prisiminti ir rinkos sąlygomis vykdyto „Achemos“ SGD terminalo projekto prievartinį sustabdymą.

Yra masė pavyzdžių, kai Valstybė kokią nors vieną ar kitą verslo grupę pavadina „blogiukais“ ir pradeda leisti įstatymus ne tam, kad geriau būtų Lietuvos piliečiams, o tam, kad blogiau būtų „blogiems verslininkams“. Yra net tekę girdėti tokių pasisakymų asmeniniuose pokalbiuose su tokiais „valstybininkais“, kaip „aš naktį nemiegu, galvodamas kaip juos iš čia išvyti“. Įsiklausykite – nemiega ne galvodamas, kad Lietuvai ir jos gyventojams būtų geriau, o kad „blogiukus“ išvyti. Jiems tiesą sakant atrodo, kad tai yra tas pats.

Jei taip „nuskausminamos“ lietuviško kapitalo privačios įmonės, jų savininkai dažniausiai tik nuryja apmaudą ir toliau investuoja. Užsienyje. Jei užkliudomos užsienietiškos įmonės, jos bando ieškoti teisybės tarptautiniuose teismuose ir arbitražuose. Pastaraisiais metais žodį „arbitražas“ pažino daugelis, net tie, kurie anksčiau niekaip nebuvo susiję su verslo teise. Tik spėk sekti naujienas apie tai kas padavė į teismą Lietuvą Vašingtono, Stokholmo arbitraže ar Europos Sąjungos Teisingumo teisme.

Ir blogiausia čia ne tie milijonai baudų, kurie mums, kaip Lietuvos mokesčių mokėtojams, gresia sumokėti.

Reiškia verslas vietoje to, kad investuotų Lietuvoje, investuoja tose šalyse, iš kurių ateina mažiau gandų apie verslo interesų pažeidimus.

Blogiausia, kad Pasaulyje sklinda žinios, kad Lietuva yra pakankamai pavojinga šalis investicijoms. Reiškia verslas vietoje to, kad investuotų Lietuvoje, investuoja tose šalyse, iš kurių ateina mažiau gandų apie verslo interesų pažeidimus. Na arba tie, kurie investuoja, tai įvertina kaip papildomą riziką, kuri automatiškai tampa investuojamo kapitalo papildoma dalis. Valstybei norint tokius prisitraukti tokiu atveju reikia jiems suteikti kur kas geresnes sąlygas, kad verslo pelnas padengtų išaugusią kapitalo kainą. O tai jau didesnės mūsų visų išlaidos energijai, mažiau liekančių ES paramos lėšų kitiems poreikiams.

Pavyzdžiui 2016 metais tarptautinė konsultacinė kompanija „Ecofys“ atliko visų ES valstybių investuotojų į vėjo energetiką nuosavo kapitalo kainos vidurkių lyginimą. Jei pavyzdžiui Vokietijoje Vokietijos verslas investuoja į vėjo jėgaines, pasitenkindamas vidutiniškai 9,3 proc. nuosavo kapitalo grąža, tai Lietuvoje – beveik dvigubai didesne 16,6 proc. grąža. Kodėl? Nes rizika turi savo kainą ir nuosavo kapitalo grąža ją turi padengti. Aukšta nuosavo kapitalo grąža reiškia, kad investuotojai Lietuvoje neinvestuos į vėjo energetiką, esant tokiems mažiems superkamos elektros tarifams, kaip Vokietijoje. O Vokietijoje – investuos. Tai reiškia, ta pati atsinaujinanti energetika pastaraisiais metais Vokietijoje vystoma pigiau, nei Lietuvoje. Ir (užbėgu už akių) kaltas čia visai ne „gobšus verslas“, bet rizikinga verslo aplinka, kuriama pačios Valstybės politikų. Galima guostis tik tuo, kad Graikijoje investuotojai, eidami į šį verslą, reikalauja dar didesnės nuosavo kapitalo grąžos – 20,7 proc. Ir tikrai ne dėl to, kad Graikijos verslas dar „gobšesnis“.

Vėjo energetika čia tik pavyzdys. Lygiai tas pats galioja bet kokioms investicijoms į bet kokią sritį Lietuvoje. Taip pat ir investicijoms į gamybą, darbo vietų kūrimą, atlyginimų augimą.

Išvydami kokį „blogiuką“ iš Lietuvos mes nepritraukiame „gero“, labiau socialiai atsakingo verslo investicijų.

Tai galų gale ir atsiliepia lėtesniam, nei galėtų, biudžeto pajamų augimui.

Taigi galų gale mes visi dėl tokio požiūrio į verslą išleidžiam daugiau, o uždirbam mažiau.

Grįžtant nuo to, nuo ko pradėjom – Seimas atidavė įstatymo pakeitimo projektą tobulinti. Bet tas projektas yra toks paprastas, kad ten nebėra ką tobulinti. Tobulinti galima tik Seimo narių verslo vertinimą. Kad jie galų gale suprastų kad verslas yra ne kažkoks svetimkūnis, o viena svarbiausių Valstybės dalių. Ir išmoktų galų gale 46-ą Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Martynas Nagevičius – energetikos ekspertas, Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"