Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Jėzus – ramybės ir gyvybės šaltinis

 
2018 06 30 6:00

Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs Jį, puola Jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo.Iš Evangelijos pagal Morkų

Kokius nors kūno negalavimus jaučiantys žmonės neretai delsia apsilankyti pas gydytoją. Vieni tokį vizitą atidėlioja dėl aplaidumo, kiti – iš baimės. Tačiau ir vieni, ir kiti, pajutę rimtą ligą, skuba į ligoninę ar net kviečiasi greitąją medicinos pagalbą į namus. Bet pasekmės sveikatai jau būna rimtesnės, gydymas – sudėtingesnis, o komplikacijos gali kamuoti dar ne vienus metus.

Labai panašiai yra ir su asmens dvasiniu gyvenimu. Nemažai žmonių, jaučiančių vidinę įtampą ar sąžinės keliamą nerimą, mėgina imtis savigydos arba stengiasi tai ignoruoti. Toks nerūpestingas elgesys dažnai išvirsta į nesaikingą paguodos ieškojimą įvairių aistrų teikiamame pasitenkinime, kuris veda į priklausomybę. Bandoma vidinę įtampą nuslopinti intensyviu darbu ar įvairiais dirgikliais. Dažniausiai tai nepadeda spręsti problemos, tik prideda daug kitų sunkumų. Žmogus praranda dvasinę pusiausvyrą, ima blaškytis ir vis labiau žaloja savo sielą.

Sielos sveikatą atima nuodėmės, blogi darbai, prieštaraujantys mūsų esmei. Mat kiekvienas esame pašauktas mylėti, daryti gera. Tik tada gali būti laimingas. Nuodėmė visada yra blogis, griaunantis mus iš vidaus, išbalansuojantis ir atimantis ramybę. Nuodėmė mus nutolina nuo Dievo, nuo ramybės ir gyvybės šaltinio, nes ji – mūsų nepaklusnumo Dievui aktas, atsiskyrimo nuo Dievo veiksmas. O mes esame sukurti patirti laimę, būti su Dievu, kuris yra laimės šaltinis. Nuodėmė atima šią laimę, kaip liga sunaikina kūno sveikatą.

Mūsų sąžinė, kurią turime kiekvienas ir kurios negalime išsižadėti, leidžia mums džiaugtis ramybe ir paguoda arba kelia nerimą bei kartėlį. Sąžinė visada įspėja sielą apie besiartinančią ligą, kuri gali virsti kamuojančia yda.

Kaip gerai kūno sveikatai palaikyti reikia sveiko maisto, gero poilsio ir išmintingo darbavimosi, taip sielai yra būtinas subalansuotas maistas, poilsis bei darbas. Alkanas žmogus tampa silpnas ir nerimastingas, nes kūnas badauja. Siela, nepamaitinta sakramentais, ypač Švč. Sakramentu, irgi nusilpsta, pradeda alkti, trokšti ir ieško pakaitalų. Išvargęs žmogus darosi piktas, nes nepajėgia pailsėti. Taip ir siela, nusikamavusi nuo įvairiausių sunkumų ir nesugebėjusi rasti atilsio dvasiniuose dalykuose, tampa rūsti. Galiausiai aptingęs žmogus viskam jaučia apatiją, jo nebedomina svarbūs dalykai. Siela, nesistengianti rasti laiko maldai, bendravimui su Kūrėju, nededanti pastangų daryti gera, taip pat pasidaro apatiška, ieško tuštybės ir nusigręžia nuo Dievo.

Mes turime rūpintis savo kūnu. Dar daugiau privalome rūpintis savo siela. Žinomas posakis „Sveikame kūne – sveika siela“ dažniausiai cituojamas ne visas. Originale parašyta, kad „meldžiantis sveikame kūne – sveika siela“. Tad maitinkime savo dvasią Kristaus mums paliktu dvasiniu maistu – raskime laiko pailsėti melsdamiesi, giedodami ar skaitydami Šv. Raštą, skirkime laiko ir pastangų geriems darbams. Nelaukime paskutinės akimirkos, kai mūsų siela rimtai sunegaluos ar net patirs dvasinę mirtį. Taip artėdami prie Dievo galėsime džiaugtis Jo dovanojama ramybe ir gyvybe.

Kiekvienas mūsų yra tarsi tas kelyje piktojo apiplėštas ir sumuštas žmogus, liekantis gulėti pusgyvis. Tačiau Dievas tampa žmogumi ir kaip gailestingasis samarietis prieina, kad mus aptvarstytų, atgaivintų, pakeltų. Ir kad ant savo pečių parneštų į Bažnyčios namus, kuriuose mus slaugytų ir padėtų sielai atsigauti. Priimkime šį Dievo patarnavimą. Iš esmės mums nereikia daryti nieko ypatinga. Tereikia leistis nešamiems Jėzaus, priimti Dievo meilę, iš kurios kyla džiaugsmas, ramybė ir gyvybė. Nuoširdžiai kreipkimės į Dievą kaip anas sinagogos vyresnysis, kad galėtume išgirsti Jį tariantį: „Dukra (sūnau), tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“

Kunigas Gabrielius Satkauskas tarnauja Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"