Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Jėzus – gyvenimo duona

 

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“ Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.

Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Iš Evangelijos pagal Joną

Šiandien sekmadieninė liturgija nutraukia Morkaus evangelijos skaitymą ir suteikia erdvės visam Jono evangelijos šeštajam skyriui. Praeitą sekmadienį Morkus pasakojo apie mokinių grįžimą iš savo misijos. Jie susirenka pas Jėzų ir apsako jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. Jėzus atsiliepdamas į savo mokinių nuovargį jiems pasiūlo eiti į negyvenamą ir nuošalią vietą pailsėti. Tačiau ten atvykę randa minią žmonių, kurie laukia jų atplaukiant. Matydamas žmones, Jėzus pakeičia programą ir „ima juos mokyti daugelio dalykų“. Tokia buvo praėjusio sekmadienio Evangelija. Šiandien apie duonos padauginimą pasakos jau nebe šv. Morkus, o evangelistas Jonas.

Duonos tema užima svarbią vietą Jėzaus žinioje: pradedant gundymu dykumoje, duonos padauginimu ir baigiant Paskutine vakariene, kurios metu duona tampa Jėzaus kūnu. Visi keturi evangelistai papasakos apie stebuklingą duonos padalijimą. (Originaliame tekste nėra žodžio „padauginimas“. Graikų kalboje duonos „laužymui“ ir „gabalėlių dalijimui“ perteikti vartojamas vienas žodis.) Morkus ir Matas perduos net du pasakojimus. Tuo metu Evangelijoje pagal Joną pasakojimas apie duonos padalijimą tėra įžanga į aiškinimą apie Gyvybės duoną. Padalydamas duoną tokiai gausybei žmonių, Jėzus aiškiai nurodo į Eucharistijos slėpinį: Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems. Toliau kalbėdamas apie Gyvybės Duoną, nužengusią iš dangaus, jis nurodys į save: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.“

Bet sugrįžkime prie Evangelijos teksto. Šv. Jonas, aprašydamas šį įvykį, pateikia keletą tik jam būdingų akcentų. Pirmiausia jis pabrėžia įvykio istoriškumą. Duonos padauginimas vyksta pavasarį: „Toje vietoje buvo daug žolės, ant kalno, Galilėjos ežero pakrantėje, prieš žydų Velykų šventes.“ Tik Jono Evangelija Jėzaus padarytus stebuklus apibūdina žodžiu „ženklas“ (gr. sêmeîon). Tai – lyg strėlės smaigalys, rodantis kai ką kitą, kitaip tariant, dieviškąjį Jėzaus slėpinį. Jono pasakojimo apie duonos padalijimo ženklą savitumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia šiam Jėzaus gyvenimo įvykiui ypatingą reikšmę, nes juo remdamasis Jonas vėliau atskleis tai, kas jam yra Eucharistija.

Jau minėjau, kad duonos padalijimo scena vyksta per žydų Velykas, Paschą, kurioje minimas Abraomo palikuonių išlaisvinimas iš Egipto faraono vergijos. Tą naktį žydai valgė paskubomis iškeptą neraugintą duoną, o vėliau, keliaujant per dykumą į Pažadėtą Žemę, Dievas maitino juos stebuklingąja mana – duona iš dangaus. Evangelistas Jonas veda skaitytoją dar toliau: Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu pradeda „naująsias Velykas“ – perėjimą iš nuodėmės vergijos į Dievo vaikų laisvę. O kad kelyje nenusilptume, jis dovanoja mums savo Kūną ir Kraują.

Evangelijos tekstas ypač pabrėžia Jėzaus iniciatyvą. Jis viskam vadovauja, viską numato: jis „žinojo, ką darysiąs“. Mokiniams jis paveda susodinti žmones ir išdalyti duoną. Žmonės galėjo valgyti „kiek kas norėjo“. Dovanoti apsčiai ir neskaičiuojant gali tik Dievas. Evangelistas Jonas subtiliai atskleidžia Jėzų kaip dieviškų dovanų davėją.

Jėzaus dovanojantis gestas neatsiejamas nuo jo žvilgsnio: „Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: ‘Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?‘“ Netikėtai minioje pasirodo berniukas, turintis penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Šias menkas dovanas jis atiduoda ne žmonėms, ne mokiniams, o pačiam Jėzui. Tai nėra daug, tačiau tas truputis, kurį berniukas atneša Viešpačiui ir paskui leidžia jį išdalyti žmonėms, tampa apstumu. Jėzaus rankose šios menkos dovanos tampa dieviškomis dovanomis. Dievui pakanka to, ką mes turime ir nebijome atiduoti.

Duona čia įgyja giliausią prasmę: duona, kuri tampa Jėzaus kūnu, gali numalšinti dvasinį žmogaus alkį.

Jėzui dalijant duoną kyla klausimai: „Iš kur tai?“ arba „Kas jis toks?“ Taigi savo esme duonos padalijimas kreipia į paties Jėzaus slėpinį. Evangelijos vienu ar kitu būdu ragina mus klausti: „Kas yra Jėzus? Kur jis gyvena? Iš kur jis ateina? Kur link jis eina?“ Pirmieji mokiniai, pradėdami tikėjimo kelionę, šį klausimą pateikia Jėzui: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau“), kur gyveni?“ Taip pat ir Piloto didysis klausimas teisme yra būtent tas pats: „Iš kur tu?“ Iš kur tu ateini? Kokia yra tavo kilmė? Kitais žodžiais tariant, iš kur ateina alkstančiam ir vargstančiam žmogui tai, kas gali patenkinti jo gyvenimo alkį? Kur paimti tos „duonos“, kuri pasotintų šį giluminį alkį? Duona čia įgyja giliausią Dievo norėtą prasmę: duona, kuri tampa Jėzaus kūnu, gali numalšinti dvasinį žmogaus alkį.

Šiandien evangelistas Jonas ir mus kviečia nesustoti prie to, kas regima ir apčiuopiama, bet malonės pakeistu žvilgsniu pamatyti Dievo slėpinius. Panašiai ir Jėzus: pradėjęs nuo išalkusių žmonių pamaitinimo paprasta duona, jis kils į dvasines aukštumas ir „gyvosios duonos“ valgymą paskelbs vienintele galimybe įgyti amžinąjį gyvenimą.

Kazimieras Milaševičius OSB yra kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"