Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Istorinė atmintis – nuoskaudų ar įkvėpimo šaltinis?

 
2017 11 04 6:00

Simboliška, kad vienas didžiausių mūsų visuomenę sukrėtusių istorinės atminties skandalų – vadinamoji Vanagaitės byla – Lietuvą užklupo Vėlinių išvakarėse. Tereikia pamatyti, kaip kruopščiai, su kokia išmone ir energija lietuviai puoselėja artimųjų kapus – ankstesniųjų kartų atminimą, savotišką paminklą savo šeimos bei giminės istorijai, ir iškart taps aišku, jog ši tauta į istorinę atmintį žiūri neapsakomai rimtai. Ir neleis, kad kas nors mėgintų ją iškraipyti ar iš jos šaipytųsi.

Ir iš tiesų, atsakas į bandymą apjuodinti Adolfą Ramanauską-Vanagą, vieną iškiliausių moderniosios Lietuvos istorijos herojų, buvo kaip niekada vieningas, autentiškas ir spontaniškas, kylantis iš apačios, kaip galinga pilietinės savivokos banga. Ją sukėlė piliečiai, save tapatinantys su valstybe ir prisiimantys atsakomybę už jos garbę.

Pirmieji šiame skandale išryškėję visuomenės reakcijos ženklai viltingi, tačiau tai – anaiptol ne darbo pabaiga.

Tai ar viskas su mūsų istorine atmintimi gerai – tereikia taip tęsti toliau?

Nevisiškai. Pirmiausia, tos sąmoningosios visuomenės dalies, kurios vertybes užgavo Rūtos Vanagaitės išpuolis, aprėptis ne tokia jau didelė. Gyva ir ryžtinga reakcija į jį virė pirmiausia socialiniuose tinkluose. Ten panašių pažiūrų ir vertybių žmonės linkę susitelkti į „burbulus“, kuriuose vyrauja panašios nuomonės ir iš kurių, nejaukiai pasijutę, pasitraukia ar būna išstumiami kitamaniai. Todėl patriotiško atsako į gėdingą išpuolį prieš A. Ramanauską-Vanagą vieningumas gali būti tik menamas – už politinio ir visuomeninio elito „socialinių burbulų“ tyvuliuoja nuomonių klodai, kuriuos ši provokacija paliko abejingus. O kai kurie gal net būtų linkę pritarti R. Vanagaitei, tik nėra žiniasklaidos, kuri norėtų jų nuomones atspindėti.

Kitaip tariant, į ryžtingą atkirtį R. Vanagaitei susitelkusio tautos elito vienybė neturėtų mums sukelti klaidinančios iliuzijos, kad ji atspindi visų ar net daugumos piliečių sąmoningumą. Visų pirma reikėtų ištirti, kiek mūsų piliečių „pasirašo“ po tuo herojiniu Lietuvos istorijos naratyvu. O paskui ir toliau nuosekliai bei kantriai dirbti tą istorinę atmintį formuojant, skleidžiant, populiarinant. Pirmieji šiame skandale išryškėję visuomenės reakcijos ženklai viltingi, tačiau tai – anaiptol ne darbo pabaiga. Greičiau padrąsinimas, kad einame teisinga linkme.

Antra – mūsų istorinė sąmonė tebėra selektyvi. Lygiai kaip žvakutes degame tik ant savo giminaičių kapų, taip ir į savo istorinę atmintį noriai įtraukiame tik „saviškius“, etninius lietuvius. Mums „lietuviai“ neaprėpia visų Lietuvos piliečių – Lietuvos žydų, lenkų, rusų ir baltarusių. Dar nepriaugome prie Šv. Jono Pauliaus II vizijos dosnumo, kai jis į lenkakalbę bendriją Vilniuje galėjo kreiptis Litwini polskiego pochodzenia, lenkų kilmės lietuviai. Kai prieš porą metų siekiau inicijuoti unikalios medinės Žiežmarių sinagogos rekonstrukciją, atsirado daug atvirai burbančiųjų: „Tegu žydai patys, tegu Izraelis ir rekonstruoja – čia jų paveldas.“ Kad Lietuvos žydai, gyvenę čia jau daugiau kaip 600 metų (prisimenant 1388-ųjų Vytauto privilegiją žydams įsikurti Vilniuje), kūrę bendrą mūsų istoriją, tarnavę Lietuvos kariuomenėje, tebėra laikomi „svetimais“, ne mūsų istorijos dalimi – skandalas. Ir reikia imtis visų įmanomų priemonių šiai savivokai keisti.

Todėl ir įregistravome nutarimą, kad 2019-ieji būtų paskelbti Lietuvos žydų metais. Žinoma, būna daugybė proginių metų, kurie tuo pavadinimu ir baigiasi. Šįsyk labai tikiuosi, kad formaliu valdišku minėjimu tai nesibaigs ir kad tai mums bus proga labai rimtai pažvelgti į Lietuvos žydų istoriją kaip į savo, Lietuvos tautos, istorijos dalį. Ir taip pat atvirai bei sąžiningai pažvelgti į Holokaustą, į čia vykusias žydų žudynes. Ne kaip į mūsų neliečiantį nemalonų įvykį, kuris nutiko kažkokiems svetimiems žmonėms ir buvo padarytas kitų svetimų žmonių rankomis kažkodėl mūsų teritorijoje. Turime žvelgti į žudynes kaip į mūsų piliečių, savo tautos dalies netektį ir tokią sąmonę skiepyti nuo mažens. Turime labai atvirai atsakyti ir į visus klausimus, kylančius dėl žydšaudžių. Viešajame mąstyme jie turi būti traktuojami taip pat, kaip ir stribai: kaip žmonės, padėję okupantams naikinti mūsų tautą. Tik tuomet, kai patys atvirai ir sąžiningai pažvelgsime į šį tamsų ir sunkų Lietuvos istorijos puslapį, neliks erdvės spekuliacijoms ir istorinėms manipuliacijoms, neliks erdvės skandalistinį kapitalą krautis vanagaitėms ir reikštis Lietuvą juodinantiems Rusijos propagandos ruporams.

Trečia – neretai lietuvių santykis su istorine atmintimi primena frazę, kuria Michailo Zoščenkos personažas bando įrodyti, kaip skaudžiai jį prilupo kaimynas: „Kraujas dar ir po šiai dienai bėga, jeigu kasdien šašus nulaupysi.“ Istorinė atmintis mums daug dažniau yra nuoskaudų ir skaldymosi, o ne įkvėpimo ir vienybės šaltinis. Užtenka prisiminti aistras, kylančias kiekvieną sykį, kai vieną ar kitą Lietuvos istorijos epizodą bandome įamžinti paminklais. Kaip jau esu rašęs, vaidijamės dėl paminklų tarsi giminaičiai per keturnedėlį: ką užrašyti ant paminklo, kokį paminklą statyti, pas ką užsakyti, – šitas brangininkas, o anas viską daro atbulais nagais; ar spėsim pastatyti; vaje vaje, ne taip padarysim, tai paskui kaimynai pirštais užbadys... O kur dar visa istorinių nuoskaudų atmintis: Vytautui karūnos nedavė, Vilnių atėmė, Sovietų Sąjungos ultimatumui nepasipriešinome...

Taip, visa tai tiesa. Klausimas turbūt kitas – kuriuos istorijos epizodus pasirinksime savo tapatybei kurti? Norėčiau, kad į savo istoriją žiūrėtume ne kaip į pralaimėjimų istoriją, ne kaip į dingstį nuoskaudoms ir skaldymuisi, bet kaip į pergalės istoriją – istoriją didžios tautos, kuri per daugybę kančių ir praradimų, nepaisydama atšiaurių geopolitinių aplinkybių, atkūrė, sustiprino ir toliau kuria savo valstybingumą.

Ir kuri yra ne įkalinta istorijoje, bet iš istorijos semiasi įkvėpimo ir vienybės, kad drąsiai pasitiktų ateitį.

Mantas Adomėnas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"