Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Istorija mirė, tegyvuoja istorija?

 
2017 09 28 16:48

Birželio dvidešimtą dieną sudaryta Valstybės istorinės atminties komisija (VIAK) užsimojo prikelti įstatymų projektų kapinyne nugulusį (ir projekto lygmenyje uždusintą) istorinės atminties įstatymą. Projektas užregistruotas 2014 metais, 2015 metais gaivintas, tačiau įstatymu nevirto. Leiskite priminti – dar prieš šį sukuriant visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje kilo itin didelis nepasitenkinimas.

Istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teigė, kad įstatymas turėtų būti kruopščiai parengtas prieš priimant – panašu, kad planuojama ruošti naują istorijos politikos gaires nubrėšiantį projektą. Nors naujo įstatymo projektas kol kas, ko gero, egzistuoja tik VIAK narių galvose, kiekvienam būtų pravartu trumpam užmesti akį ir prisiminti 2014 metais užregistruotą originalų variantą. Nuoširdžiai įdomu, kiek ir kuo naujasis projektas skirsis nuo senojo, juk pats A. Gumuliauskas originalią šio versiją palaikė jau 2015 metais.

Derėtų pradėti nuo terminų. Senojo įstatymo projekte figūruoja sąvoka „istorinės atminties įamžinimas“. Būkim biedni, bet teisingi – istorinė atmintis yra gyvas, nuolat besikeičiantis ir transformacijas patiriantis organizmas. Žinoma, metamorfozės priklauso nuo daugybės veiksnių, aktualijų, tačiau termino „įamžinimas“ kalbant apie atmintį vartoti paprasčiausiai negalima.

Galbūt ne visi pamena, tačiau tarp siūlytų komisijos tarybos narių įstatymo projekte buvo įrašyti ir jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovai. Kodėl, pavyzdžiui, į tarybos sudėtį nepakviesti istorikai arba politologai studentai korporantai (o, šventas šališkume), o štai radikaliai nusiteikę euroskeptiški jaunuoliai išskirti iš kitų jaunimo organizacijų tarpo? Ar šiuo atveju kaitinant lapą virš ugnies įmanoma perskaityti kokią nors slaptu rašalu įrašyta žinutę? Čia taip sau, pamąstymui. Ir, klapt klapt akytėmis, rengiant naują projektą lygia greta „Pro Patria“ kitos patriotiškos jaunimo organizacijos laukia pasiūlymų.

Ak, dar. Rengiant įstatymą „Pro Patria“ atstovai piestu stojosi prieš istorikus, nepritariančius įstatymams. Įdomu kodėl.

Tai čia trumpai apie seną įstatymo projektą. Nekantriai laukiame naujo!

Na o dabar apie nūdienos aktualijas. Kalbėdamas apie tai, kokiu principu veiks VIAK ir kam reikalingas įstatymas, A. Gumuliauskas LŽ teigė, kad priimdama sprendimus, komisija vadovausis ekspertų teikiamomis rekomendacijomis. Esą taip bus „depolitizuojamas pats istorijos politikos procesas“. Nes šiaip ekspertų rekomendacijos vykdant politiką yra nebūtinos. Čia tokia kaip ir didelė paslauga gaunasi.

Šiaip, kai pagalvoji – kam iš viso tie ekspertai, jei, anot A. Gumuliausko, „istorinė atmintis „turi atliepti istorinės tiesos dalykus“. Su visa derama pagarba noriu užduoti klausimą – kas yra ta mitinė istorinė tiesa? Kiek man žinoma (įstatymo šalininkų nenaudai – šiek tiek žinoma), dėl šios frazės apibrėžties jau ilgą laiką vyksta didelės akademikų diskusijos. Egzistuoja faktai. Egzistuoja naratyvai. Naratyvai kuriasi ir yra kuriami. Ir juk tuo užsiima ta pati komisija. Būtų malonu, jei žaidimas vyktų sąžiningai ir kuriant įstatymą, kuris bandytų istoriją kreipti vienaip ar antraip bei dėlioti kažkokias didžiojo pasakojimo detales, į objektyvumą apeliuojama nebūtų. Tiesiog būtų malonu.

Viena mano draugė, puikios iniciatyvos „Renkuosi mokyti“ dalyvė, sykį pasakojo savo mokinius nusivedusi į renginį, skirtą tremtinių pagerbimui. Tremtinių bendruomenės giedamos giesmės, visokių garbių žmonių prakalbos ir smerkiantys žvilgsniai į tragiškų išgyvenimų nepatyrusius mokinius šiems davė – nei daugiau, nei mažiau – lygiai nieko. Tokiu būdu – analogiškais minėjimais – pasiekti jaunimą yra neįmanoma. Po renginio mokytoja pati su mokiniais pradėjo diskusiją apie tremtį, rezistenciją, atmintį ir tai buvo kur kas efektyviau.

Moralas paprastas – ne atmintinų dienų skaičius, dar didesnis forsuojamų švenčių kiekis (ekskursas – kas gi šiandien pamena ne taip ir seniai, 1938 metais, Lietuvos konstitucijoje, beje, autoritarinės valstybės, reglamentuotą valstybinę šventę Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti?) ar biurokratinės institucijos turėtų formuoti tautos savimonę ir istorijos pajautą, o kūrybingų žmonių, menininkų iniciatyvos, mokytojai, mokyklose diskutuojantys su mokiniais, sudominantys juos skaityti knygas, leidžiantys mokiniams, sąmoningiems piliečiams, suvokti istorijos integralumą, svarbą ir reikšmę bei mokantys šią įkontekstinti. Šventės ir minėjimai tam nepadeda.

Nereikia būti nusistačiusiems prieš atmintinas dienas ar valstybines šventes. Tikrai. Tačiau tikiu, kad savimonė ir istorijos suvokimas yra formuojama kiek kitaip. Didžiausios sėkmės rašant įstatymą bei formuojant istorinę atmintį. Su nekantrumu lauksiu istorijos tęsinio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"