Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi

 
2018 03 10 6:00

Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.Iš Evangelijos pagal Joną

Kartą teko giedoti Lietuvos himną Žemaitijoje. Toji vieta, kai paprastai tariame „tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“, žemaičių buvo sugiedota „tegul Dievas Lietuvoj tamsumas prašalina“. Tai paliko didelį įspūdį ir paskatino giliau apmąstyti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Tos taip trokštamos šviesos ir tiesos šaltinis yra Dievas, kurio, deja, ne visi trokšta.

Paprastai po minėtų himno žodžių toliau giedama: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Šventajame Rašte šie įvaizdžiai yra taikomi Dievui. Evangelijose Kristus sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ Arba: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Kaip gražu, kad Lietuvai brangiomis akimirkomis mes giedame himną, kuris kaip malda kyla į dangų, prašant iš Dievo mums šviesos ir tiesos, meldžiant, kad mūsų žemėje būtų mažiau tamsos. „Tautiška giesmė“ aidi lyg protėvių priminimas dabarties kartoms apie tai, kas yra svarbiausia. Bet atkreipkime dėmesį, kad tos taip trokštamos šviesos bei tiesos šaltinis yra Dievas, kurio, deja, ne visi trokšta.

Dėl to ne veltui mūsų himne įrašyta „tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“, nes nedoras žmogus „neapkenčia šviesos ir neina į šviesą“, o doras, priešingai, – vykdo tiesą ir eina į šviesą. Nedoras žmogus priešinasi Dievui ir nori užimti Dievo vietą, nes jo širdis pikta ir labiau myli tamsą, o ne šviesą, o doras trokšta visu kuo patikti Dievui ir yra Jo laiminamas, apsaugomas nuo tamsos. Gaila, kad prieš 100 metų tai buvo aišku, o šiandien nemažai žmonių išdidžiai laiko tai tamsumu. Jiems nebereikia dieviškos saulės, nes dabar jie patys sau yra toji saulė. Matome atsikartojant tą pačią žmonijos istorijos dramą, kai žmogus siekia prisiimti Dievo vaidmenį.

Daug yra ir nedorumo, ir šviesos mūsų krašte. Ir toji kova su tamsa prasideda kiekvieno mūsų širdyje. Jeigu norime šią kovą laimėti ir būti dorais, šviesiais, teisingais žmonėmis, kurie palaimina Lietuvą, privalome išgirsti Jėzaus žodžius: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ Ir išgirdę turime drąsiai tarti Dievui: „Aš seksiu Tavimi! Aš stengsiuosi kovoti su tamsa savo širdyje, stengsiuosi vykdyti savo gyvenime tiesą, skleisti šviesą ir dorą. Nesvarbu, kas esu – moksleivis ar pensininkas, verslininkas ar politikas, lietuvis ar lenkas.“

Neatsitiktinai šiemet minime 100-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines ir kartu 300-ąsias Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, karūnavimo metines. Ta proga vasario 11 dieną visi tikintys žmonės kunigaikščių mieste paaukojo Tėvynę Lietuvos Globėjai, kurią Dievas pasirinko kaip savo malonių dalytoją. Tai yra ypatingas šviesos žybsnis mums visiems. Vienas tų didžiųjų žybsnių, kuris mums švies ir rodys kelią į tiesą. Kitas tikėjimo, vilties, šviesos žybsnis, kurio dar laukiame, – popiežiaus vizitas Lietuvoje. Melskime, kad jis įvyktų ir pasiektų mūsų širdis, atgaivintų tautiečių dvasią.

Jeigu šiandien norime gaivinti Lietuvą, padaryti ją šviesesnę, pirmiausia turime atgaivinti savo tikėjimą, santykį su Dievu, nes Jis – vienintelė žmogų gaivinanti versmė. Tikėjimas Dievo mums labai reikalingas. Tik tikėjimas nuskaistina širdį ir padaro ją dorą, apšviečia protą, taip nurodydamas tiesą, sustiprina dvasią ir padeda tos tiesos iš visų jėgų laikytis. Tik tikėjimas, kuris įkvepia tikrai meilei, sutaurina, sudievina žmogų. Jeigu tikėjimo mūsų širdyse mažės, Lietuvoje tamsos tik daugės, žmonių, labiau mylinčių tamsą, gausės. Nors ir karštai giedotume „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.

Tad apmąstykime savo širdyse mūsų „Tautišką giesmę“, išgirskime šiandien Kristaus kvietimą sekti Juo, dėkimės prie tų, kurie siekia doros, labiau myli šviesą ir vykdo tiesą. „Tiesa padarys jus laisvus“, – rašoma evangelijoje. Bet kitoje vietoje Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Jei norime būti laisvi, vis labiau pažinkime šią Tiesą, būkime šviesos blyksniais savo aplinkoje, kad Lietuvoje būtų dar šviesiau.

Gabrielius Satkauskas yra diakonas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos Propedeutinio kurso ugdytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"