Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

IN MEMORIAM ir ne tik

 
2018 07 28 14:03

Algis Nasvytis iškeliavo. Net keistai atrodydavo likęs vienas, kai brolio Vytauto nebėra. Visada jie būdavo kartu. Mąstė, veikė, kūrė greta kits kito. Ar tai būtų Vilnius, ar Lietuva. Dabar vėl kartu. Jiems ir paminklas pritiktų kaip seserims Lazdynų Pelėdoms, kaip broliams Biržiškoms.

Broliai Nasvyčiai visą gyvenimą rodė, kokia kilni yra architekto profesija. Nepaisant primityvių valdžios požiūrių, kuriuos koreguodavo įtikindami.

Lukiškių aikštei jau pusšimtį metų vis iškildavo grėsmė. Tiek ploto pratęsti kokią nors Mokslininkų namų stilistiką! Ir ne tik.

Pagal sovietinę kvailių tradiciją – bažnyčias dera stelbti kitais pastatais. Tarybiniais, buvo toks žodis.

Neabejoju, kad ir dabar broliai nepritartų užmačioms apibjauroti Vilniaus perlą – šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, – uždengiant jos pietinį fasadą pseudomodernių stiklainių lentyna. Misijonieriai pernelyg iškilūs – jų neuždengsi, nors apibjauroti galima. Tai vyksta.

Grėsmių kildavo ir Rasų kapinėms, ir Vokiečių gatvės arealui, bet čia jau pernelyg išsiplėsčiau. Kas nors parašys išsamiau.

Broliai Nasvyčiai kartu su Vytautu Čekanausku („Edžiu“), Justinu Šeiboku ir dar keliais sudarė bičiulių profesionalų branduolį, kuris nuoširdžiai džiaugėsi senojo architekto Vytauto Žemkalnio sugrįžimu į Lietuvą. Iškart jį priėmė pavadinę „senjoru“, įtraukdavo į savo iniciatyvas. Viena tų iniciatyvų buvo paties senjoro 80-mečiui skirta didelė jo kūrybos paroda (1973, Parodų rūmai). Ši buvo unikali keliais atžvilgiais. Algis, Edis norėjo ta proga – ir jiems pavyko – iškelti pačią architektūrą kaip visavertę meno kūrybą. Pirmąsyk – autorinė architekto paroda!

Algimantas Nasvytis sakydavo, kad prie architektūros reikia eiti šiltomis rankomis. Tokiomis šiltomis rankomis jis lietė ir Lietuvą. Iš šeimos paveldėjęs paprastą ir tikrą garbės jausmą, per sovietijos dešimtmečius nešęs ir rodęs kitokios, geresnės Lietuvos architektūros, tad ir šalies galimybę, jis su broliu nedvejodamas atėjo į Lietuvos Sąjūdį, abu tapo labai reikalingais, paveikiais jo dalyviais. Nė šešėlio menkos nuostatos – „o kas man iš to?“ – kuri po kelerių metų jau graužė ir pakirtinėjo Sąjūdžio idealizmą. Todėl, jei kam įdomu kalbėti apie patriotizmą, težvelgia į brolius Nasvyčius.

Tebūnie tau, Algi, kaip ir anksčiau išėjusiems broliui ir sesei, lengva taip giliai mylėto Vilniaus žemelė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"