Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Idėja Lietuvai – sveikatos priežiūra be korupcijos

 
2018 03 24 6:00

Sakote, ambicinga idėja? Sutinku. Galbūt ji ne tokia skambi, kaip kai kurios Lietuvai šimtmečio proga siūlomos idėjos. Tačiau be šio esminio siekio mūsų valstybės pažanga, o ir kitų gražių idėjų išsipildymas, tampa sunkiai įmanomas.

Svarbiausias tikslas Lietuvai – sveikatos priežiūra be kyšių, pacientų skirstymo į svarbius ir nesvarbius, be privilegijų valdžios atstovams, pinigų dalybų saviems.

Tenka pripažinti, kad tebegyvename pagal sovietmečio taisykles. Arbatpinigiai gydytojui vis dar yra neatsiejama tokios tvarkos dalis. Dėl to liūdna, nes duodami kyšius apvagiame valstybę ir save. Norime geresnių paslaugų, galbūt paremti vargstančius gydytojus, tačiau iš tiesų žeminame ir save, ir juos. O viso to rezultatas – milijoniniai šešėlinių pinigų srautai, medikų ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimas, gydytojų emigracija ir beviltiškos Vyriausybės pastangos visa tai pakeisti.

Vieši pareiškimai, kad gydytojų ir slaugytojų darbas yra mažai mokamas, visuomenę skatina jaustis skolingą. Kažkuriuo požiūriu net įteisina kyšius – suprask, medikai juos ima, nes neturi kitos išeities.

Pacientų kyšiai medikams dar vadinami smulkiąja korupcija, lyg tai būtų ne tokia jau didelė problema kaip, tarkime, korupcija vykdant viešuosius pirkimus. Tai sudaro klaidingą įspūdį, kad problemos lyg ir nėra, o jei ir yra kokių nors jos apraiškų, tai jos tikrai nesisteminės. Todėl jau pats pavadinimas „smulkioji korupcija“ neturėtų būti vartojamas, nes juodų pinigų kelionės, atsiskaitymai tarp fizinių asmenų yra tokio masto, kad smulkia jos jau nebegalima vadinti. Lietuvos banko specialistų skaičiavimu, šešėlinė sveikatos sektoriaus apyvarta gali sudaryti iki 50 proc. visos apyvartos. Tai milžiniškas nuostolis valstybei.

Kyšių davimo formos keičiasi, tobulėja. Pacientai pasakoja apie Santaros klinikose esančius specialius stalčiukus, kuriuose galima palikti vokelius, užrašius gydytojo pavardę.

Naujausios technologijos ir šioje srityje jau sumaniai taikomos. Naudojantis naujausiomis banko kortelių sistemomis, užtenka sužinoti gydytojo telefono numerį, ir reikiama suma gydytoją pasieks tik vienu telefono mygtuko paspaudimu. Nebelieka net nepatogumo jausmo, kaip atsiskaityti su gydytoju.

Apsukresni medikai įsigudrina darbo vietose turėti net nuosavus kortelių skaitytuvus – pinigai keliauja į jų asmenines įmones, ne į gydymo įstaigos kasą. Pacientas gali to net nesuprasti – jam atrodys, kad atsiskaitė oficialiai.

Korupcijos atvejus tiriantys pareigūnai kaip vieną svarbiausių priežasčių kyšininkavimui klestėti įvardija neaiškias įstaigų administracines procedūras ir nepakankamą pacientų informuotumą.

Pacientai nežino, kas jiems priklauso nemokamai, o už ką reikia mokėti. Pavyzdžiui, kraujo tyrimas, kuris parodytų, ar esi užsikrėtęs virusine ar bakterinės kilmės infekcija, yra mokamas ar ne? O kiti tyrimai? Kokia pagalba laikoma skubia, o kokia – ne? Kokios būklės turi būti, kad kompiuterinę tomografiją tau atliktų skubiai ir nemokamai?

Pripažinkime, kad paprastai ir aiškiai pateiktos informacijos trūksta. Tačiau nei savivaldybės, kurioms pavaldžios dauguma gydymo įstaigų, nei Sveikatos apsaugos ministerija šia kryptimi nedaro nieko veiksminga.

Todėl peršasi mintis, kad amžinas neaiškumas ir chaosas kažkam yra patogus. Juk esant tokiai painiavai labai lengva klaidinti pacientus, naudojantis jų pažeidžiamumu dėl ligos, vaikyti šen bei ten atlikti mokamų tyrimų, pirkti brangius (bet nebūtinai efektyviausius) vaistus tik konkrečioje jų rekomenduotoje vaistinėje ar net vienkartines pirštines operacijai. Apie ką tuo metu galvoja vaikomas žmogus? Jis jaučiasi sutrikęs, norėtų tokiai praktikai pasipriešinti, bet čia pat jam prieš akis iškyla kraupus vaizdas, kaip jis pats arba jo artimasis dėl to, kad chirurgui nenupirko pirštinių, buvo numarintas ant operacinio stalo arba jo pilve tyčia paliktos chirurginės žirklės. Tokios vizijos gali sukelti šypseną, bet tie, kurie kyšį bruka iš baimės, panašiai įsivaizduoja bausmę, jeigu duoti kyšį vis dėlto atsisakys.

Šešėlinė sveikatos sektoriaus apyvarta gali sudaryti iki 50 proc. visos apyvartos. Tai milžiniškas nuostolis valstybei.

Taigi išvesti sutrikusius pacientus iš klaidaus sveikatos priežiūros sistemos taisyklių labirinto nelabai kam rūpi. Visų pirma tuo turėtų būti suinteresuotos pačios gydymo įstaigos. Daugelis šalies ligoninių ir poliklinikų turi įdiegusios elektroninę registraciją. Bet susidaro įspūdis, kad tai daroma tik formaliai, kad būtų ką parodyti tikrintojams. Užsiregistruoti galima, bet ir čia paliekama daug landų, kuriomis būtinai pasinaudoja apsukrūs ir nesąžiningi sistemos žmonės. Tarkime, neįmanoma sužinoti, kokia eilė laukiant magnetinio rezonanso tyrimo kiekvienoje ligoninėje. Jeigu pacientas, kuriam toks tyrimas reikalingas, tai matytų, galėtų pasirinkti įstaigą, kurioje eilė mažiausia. Taip būtų natūraliai skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų, ir pacientai rinktųsi tas, kurios paslaugas teikia greitai ir kokybiškai.

Bet ir čia peršasi mintis, kad įstaigoms naudinga neskelbti informacijos apie pacientų eiles. Juk vieša paslaptis, kad dalis pacientų (aukštų pareigūnų, politikų, vietos valdžios atstovų) prireikus „peršoka“ visas eiles ir net brangiausius tyrimus gauna tą pačią dieną. Pats įstaigos vadovas šypsodamasis juos pasitinka ir palydi ten, kur reikia. Kieno sąskaita visa tai daroma? Ogi visų likusiųjų, kuriems už paslaugas kartais reikia susimokėti dukart.

Gyvename 29-aisiais nepriklausomybės metais, tačiau vis dar paklūstame sovietmečio tvarkai, kai egzistuoja privilegijuotieji ir kiti, kuriems malonės nepriklauso ir kurie neverti ne tik jiems nemokamai priklausančių paslaugų, bet ir šypsenos.

Agnė Bilotaitė yra TS-LKD frakcijos narė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"