Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Havelo žodis

 
2013 11 08 6:00

Vaclavas Havelas ir Čekoslovakijos laisvieji žmonės - visi komunizmo epochos disidentai, jie buvo vienas reiškinys.

Pavergtosios tautos niekad neliko visai pavergtos, kol jose buvo laisvų žmonių.

Ar giliai tikintys, ar nesiskelbiantys, visi jie - nekomunistai ir ne materijos vergai - dar buvo iš krikščionybės civilizacijos, tos pačios 2000 metų civilizacijos vaikai.

Jie tikėjo gyvybės žodžiu, lyg būtų kada nors gavę maldos injekciją: "Tik tark žodį, ir mano siela pasveiks." (Žodis didžiąja ar mažąja raide? - prasmės skirtumo čia galėjo ir nebūti, lėmė tiesos turinys, kad žodis taptų kūnu.)

Ir dar tebeturėta tikėjimo Dvasia, kuri kartais kalba per pranašus.

Todėl žodį "politiniai disidentai" norėčiau pakeisti kitu: laisvieji žmonės. Jie buvo laisvi ir kalėjimuose, ir dar neįkalinti šaltose kamerose, tik slogioje erdvėje už geležinės uždangos. Juokaudami ardė tą uždangą.

Vienas jų ano meto Čekoslovakijoje buvo Vaclavas Havelas. Persekiojamas ir kalinamas už savo žodį, jis niekad nebuvo dvasios kalinys. Laisvieji paukščiai gieda net uždaryti narvuose ir drąsiai išklibina grotas.

Havelas tapo vėliava ir dukart prezidentu. Laisvei virstant materializmo ir karjerizmo liūnu, jis galėjo pajusti ir lūžtančios tautos dramą, kai išlaisvintieji nusigręžia nuo idealų, šaiposi iš savęs ir apmėto vėliavą buitinėmis atliekomis.

Bet atsitiko taip, kad Havelas, tariamai išėjęs kitur, liko kaip ženklas ir žodis. Jis paženklino tą žemę, kad ir žmogus joje, ir gyvenimas gali būti kitokie. Jis pats tapo žodžiu, kuris gali būti išgirstas, ir tada Čekija pasveiks.

Kalba pasakyta lapkričio 6 dieną Europos Parlamente per konferenciją, skirtą V.Havelui paminėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"