Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Gyvenimo simfonija neturi pabaigos

 
2017 10 21 6:00

Kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimą, kurį kartais gali lyginti su kokiu nors muzikiniu kūriniu. Kartais kuria taip ir nepažindamas nė vienos natos, nesusimąstydamas, ką sukūrė ir kaip jo gyvenimas nuskambės. Bet noriu pakalbėti apie gyvenimo simfoniją, kuri buvo kuriama žmogaus, turėjusio ir turinčio svajonių. Ne vieną jų įgyvendinusio ir turėjusio įtakos mūsų dabarčiai bei turėsiančio ateičiai. Apie Vytauto Landsbergio gyvenimo simfoniją.

Istorija viską sustato į vietas. Lietuvių tauta, praradusi savo valstybę pusei amžiaus, pogrindyje turėjo saugoti savo istorinę atmintį. Tie pogrindžio archyvai buvo mūsų šeimose. Jose buvo perduodamos vertybės, laisvės siekis ir gyvenimo patirtis. T. y. mokėjimas svajoti ir kurti tai, kas tuo metu tavo tautai reikalinga. V. Landsbergio šeimos šaknyse galime matyti gilų romantizmą, kai kalbame apie jo senelius – lingvistą, šiuolaikinės lietuvių kalbos tėvą Joną Jablonskį arba draudžiamos lietuvių spaudos platintoją Gabrielių Žemkalnį-Landsbergį. Tą patį romantišką atsidavimą matome, kai kalbame apie jo tėvą, pirmųjų Nepriklausomybės kovų savanorį, žymų architektą, kūrusį Lietuvoje bei Australijoje, Vytautą Landsbergį-Žemkalnį.

Šeimoje buvo intelektualų romantikų kompanija, bendrauta ir su Pranu Mašiotu, ir su Lozoraičiais, ir su Urbšiais, ir su Baliu Dvarionu, su dailininkais, dainininkais, aktoriais. Romantizmas ėjo greta su šeimoje ugdomais humanistiniais pagrindais. Ir čia galime prisiminti akių gydytoją, motiną Oną Jablonskytę-Landsbergienę, kuri buvo apdovanota Pasaulio teisuolio titulu už vaikų gydytojos Frumos Gurvičienės dukros Belos gelbėjimą. Kas gali paneigti, kad visa ši romantiška, humanistinė ir intelektuali atmosfera neturėjo įtakos ateities pasirinkimams.

Eilių ironija ir prasiveržiantis sarkazmas slepia susirūpinimą Lietuvos ateitimi.

Iš tėvų ir senelių patirties ėjęs dvasinis romantizmas ir humanizmas jau buvo radęs savo kelią per V. Landsbergio pradėtą muziko kūrybinį ir mokslinį-pedagoginį darbą. Jis jau buvo suradęs savo Čiurlionį. Visą gyvenimą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą tyrinėjęs ir grojęs V. Landsbergis sakė, kad ji autentiška, nebanali, kartais žaisminga, stilizuota ir neišsemiama.

V. Landsbergis yra prisipažinęs: „Čiurlionis, tai yra jo darbai ir asmuo, įėjo į gyvenimą kaip viliojanti asmenybė, paskui – kaip vertybė ir pareiga ją rodyti, platinti, su jos pagalba šį tą nuveikti. Kam? Lietuvai, jos garbei ir jos ateičiai.“ Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau tuo metu nebuvo kito žmogaus, tiek daug padariusio tiriant ir skatinant domėjimąsi M. K. Čiurlionio kūryba.

Laisvės ir nepriklausomybės idėjos niekur nebuvo dingusios ir nuolat visokiais būdais buvo reiškiamas nepasitenkinimas esama padėtimi ir tautine priespauda. Tokių žmonių, atrodė, buvo nedaug, bet reikėjo žmonių, galinčių pajusti lietuviškose šeimose išsaugotą atmintį ir ją saugančių žmonių širdyse plevėsuojančias trispalves. Nuo poezijos iki muzikos, nuo sporto iki teatro – visur buvo randama galimybių ugdyti žmogišką savigarbą, patriotizmą ir stiprinti pasitikėjimą savimi.

Ateiti į tautinio atgimimo Sąjūdį su tokiu bagažu galėjo ne kiekvienas. Mokslininkas, pedagogas ir čiurlionianos lyderis „užvožia fortepijono dangtį“. Ir pradeda politiko kelią tuo metu, kai dar ne visi suprato, jog pagaliau ir į Lietuvą grįžta politika. Sovietinio režimo liberalizavimas pakėlė uždangą, bet nuleisti jos nebesugebėjo. Visuomenėje pripažinimą turintys ir autoritetingi žmonės kėlė laisvės, demokratijos ir tautos atgimimo idėjas. Simboliniai žodžiai „tauta“, „Tėvynė“, „Lietuva“ staiga atgavo savo tikrąją prasmę ir viešumoje.

Tai turėjo didžiulę įtaką. Dar iki nepriklausomos valstybės atkūrimo sovietinis režimas buvo priverstas toleruoti valstybinę simboliką, pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes. Būsimiems mūsų politikams tuo metu buvo surašytos ir, matyt, į Maskvą nusiųstos personalinės charakteristikos. „Užsispyręs ir gudrus“ – taip buvo parašyta apie V. Landsbergį, kuris jau buvo išrinktas Sąjūdžio lyderiu. Jau tuomet apie V. Landsbergį pradėti kurti mitai. Kai Maskvoje pasirodė pirmieji straipsniai apie Lietuvos Sąjūdį, vieni tarybos nariai buvo giriami, kiti kaltinami. Tai, ko gero, buvo pirma ataka, siekiant daryti įtaką Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimams. Nors ir anksčiau, ir vėliau (1990 metų sausį) V. Landsbergis ragino vertinti žmones atsižvelgiant į jų nuveiktus darbus, o ne pagal formalią partinę priklausomybę, kvietė visus ugdyti didesnę toleranciją tarpasmeniniuose santykiuose, „nes kilniose pastangose atkurti žmoniškumą ir glūdi Sąjūdžio esmė“, jam skirta Maskvos propagandos ir dezinformacijos dozė buvo vis didinama.

Ar Kovo 11-oji jau istorija ir V. Landsbergis tos istorijos dalis? Be abejonės, taip. Nes istorija neabejinga tokiems žodžiams kaip garbė ir sąžinė, idealizmas ir pasiaukojimas. Jie leidžia mums pakilti virš dabarties ir lyg iš laiko perspektyvos įvertinti tai, kas kadaise buvo pasiekta ne tik valios pastangomis. Trumpuose fragmentuose negalėjo išsitekti V. Landsbergio, 1990–1992 metais – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, Lietuvos delegacijos deryboms su SSRS vadovo (1990–1991), Baltijos valstybių tarybos vieno vadovų, veiklos apžvalga. Jau nekalbant apie vėlesnius metus ir darbus.

Pats V. Landsbergis atvėrė ir kitokios savo kūrybos galimybes. Nuo septintojo dešimtmečio dar ir kūręs eiles, parašęs daugiau nei 800 eilėraščių, iki šiol savo ironija, metaforomis ir eksperimentais, žodžius dėliodamas pagal ritmus ir muzikinius principus, varo į neviltį literatūrologus. Politikas pripažino: „Jeigu pasiseka, poezija gali pasakyti daugiau.“ Eilių ironija ir prasiveržiantis sarkazmas slepia susirūpinimą Lietuvos ateitimi. Neabejotinai dar daug neparašyta ir daug kas nepasakyta bei liko už kadro. Gyvenimo simfonija neturi pabaigos.

Arvydas Anušauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"