Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ganytojas – vedlys ir kelionės palydovas

 
2018 04 22 6:09

Verta pasitikėti Dievo Sūnumi ir kaskart Jam atiduoti visus savo rūpesčius, nes Jis yra tas sielų Ganytojas, kuris su mumis dalijasi viskuo ir už avis guldo savo gyvybę (Jn 10, 15).

Nors avys yra mieli padarai, bet joms neduota gebėjimo mąstyti; jos klauso savo bandos piemens balso aklai. O kas seka Geruoju Ganytoju, žino, kad Jo pralietas kraujas yra ne tik visos žmonijos įvykdyto Atpirkimo kaina, bet Prisikėlusysis ir toliau rūpinasi kiekvieno žmogaus išganymu, nes trokšta visus nusivesti į amžinai žaliuojančias pievas (žr. Ps 23), kur Avinėlis „stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17).

Ką reiškia sekti paskui savo Ganytoją? Atskirti pelus nuo grūdų, atsisakyti surogatų ir valgyti Jėzaus mums duodamą valgį. Kaip Jo maistas buvo vykdyti savo Siuntėjo valią (Jn 4, 34), taip ir mes kasdien imame į rankas Bibliją ir sakome: „Iš šios Knygos teka gyvieji vandens šaltiniai, malšinantys visus netikrus troškimus ir pasotinantys visų Dievo alkstančiųjų širdis“. Jo akyse silpniausio žmogaus vertė yra nepalyginamai didesnė nei visų kitų kūrinių drauge sudėjus, kurie negali suvokti, kad Kūrėjas ir juos labai myli.

Rašytoja Elena Vait (Ellen White) rašo: „Didysis žmonių ir gyvūnų Aprūpintojas ištiesia savo ranką ir išlaiko visus savo kūrinius. Jis pastebi ir paukščius ore. Jis nededa maisto jiems į snapelius, bet sudaro sąlygas patiems apsirūpinti. Jie turi rinkti grūdus, kuriuos Jis pabarstė. Jie turi susisukti lizdus. Jie turi maitinti jauniklius. Bet jie ir toliau gieda dirbdami, nes „jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“. Taigi jie yra genialaus Dievo Sumanymo vykdytojai, savo žvitriomis akutėmis niekaip nepajėgdami aprėpti net Jo begalinės meilės Plano fragmento ir dėl to sąmoningai negali Jam dėkoti, nes tokia privilegija yra suteikta tik angelams ir žmonėms.

Tikroji Ganytojo avis yra ne mekenantis galvijas, bet asmuo (malonės paliestas), gebantis nulipti nuo savo puikybės sosto ir dėl Kristaus norintis panašėti į niekam į akis nekrintantį bei pilką kviečio grūdą. Kasdien maitinti savo sielą Jo žodžiu ir vaisingai per šv. Mišias priimti Eucharistiją, – atsisakyti savo perdėm individualistinių požiūrių ir leisti Jam savo išankstiniu numatymu keisti mūsų vidų.

Nesekti šiuo pasauliu ir bręsti Jo tiesoje skatina kad ir šie įžvalgūs šv. Augustino žodžiai: „Gyvena siela vengdama to, ko siekdama miršta. Susilaikykite nuo didelio puikybės žvėriškumo, nuo sekinančio prabangos geismo ir nuo apgaulingo mokslo vardo, idant žvėrys būtų prijaukinti, galvijai nuramdyti, o gyvatės nepavojingos. Šie gyviai alegorijoje reiškia sielos judesius. Tačiau pasipūtėliškas kėlimasis, mėgavimasis aistra ir smalsumo nuodai yra mirusios sielos judesiai, kadangi ji ne taip miršta, kad netektų bet kokio judesio, nes miršta toldama nuo gyvenimo šaltinio ir tokiu būdu priglobiama praeinančio pasaulio ir seka juo“.

Ne tik formos, bet ir prasmės atžvilgiu mirtis yra nelygi mirčiai. Antai sėlinantis prie kaimenės vilkas ne tik stengiasi išvaikyti Ganytojo avis, kad jos imtų blaškytis, ir, netekusios Sargo, prarastų kertinę gyvenimo atramą, bet kadangi vilkas yra veikiamas plėšrūno instinkto, jis tyko silpniausios avies, ir pačiupęs auką suėda. Čia į vilką, sunaikinusį ligotą avį, tam tikra prasme galime žiūrėti kaip į gamtos sanitarą... Tačiau antgamtinėje plotmėje vilkas yra velnias, trokštantis, kad jo pagauta auka pražūtų amžinai.

Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus Didysis rašo: „Bažnyčia klausia: „Jei Viešpats – Ganytojas, tuomet kas yra samdinys? (...) Be abejo, vilkas yra demonas, bendras visų priešas. O ganytojas – samdinys turi savo vardą. Ganytojais – samdiniais Viešpats pavadino aukštuosius kunigus ir fariziejus, kurie veidmainingai meldžiasi, užrakina žmonėms Dangaus Karalystę (Mt 23, 14), vergauja savo įnoriams, nemąsto apie ateitį...“ Anuomet dalis Sinedriumo narių buvo panašūs į vilkus, kurie naujatikį padarydavo net pragaro vaiku (Mt 23, 15). Jų mąstymas ir elgesys galėjo pasikeisti tik priimant Kristaus tiesą į savo širdis. Vienas išminčius mokė: „Ideologija yra tiek gera ar bloga, kiek ir žmonės, kurie ja vadovaujasi. Jei milijonas vilkų susivienytų dėl teisingumo, ar jie nustotų buvę milijonu vilkų?“

Kaip ganytojai kaskart meldžiasi už jiems patikėtus tikinčiuosius, taip ir parapijiečiai, užuot apkalbėję vieną kitą dvasininką dėl pasitaikančių suklydimų, yra pašaukti savo maldose jiems linkėti Dievo pagalbos bei palaimos, nes visi pirmiausia esame žmonės, turintys tam tikrų silpnybių ir netobulumų, kuriuos reikia patiems pamatyti, iš visų jėgų nuo jų tolintis ir visu savo gyvenimu siekti Jėzaus artumo. O kas gali be Gerojo Ganytojo malonės ir Šventosios Dvasios šviesos savyje pamatyti tai, dėl ko kartais gėdijamės?..

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"