Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Galilėjos žvejų rytas

 
2016 04 09 6:00

Prabėgo šventų Velykų šventės, grįžtame į kasdienybės ritmą. Atmintyje pasilieka Didžiosios savaitės turtingų liturginių pamaldų slėpiningumas, velyknakčiu ištartas „tikiu“, Prisikėlimo varpų skambesys, gražioji ankstyvojo ryto procesija ir nepaprastas širdies jaudulys, paliečiantis džiaugsmo stygą mūsų sieloje, kad Kristus tikrai prisikėlė.

Bet šventės tėra trumpas blykstelėjimas tos dangiškos Avinėlio puotos, į kurią mes, Dievo tauta, keliaujame. Vėl mus pasitinka įprastinė veikla ir kasdieniai mūsų įsipareigojimai. Tiesa, vis daugiau džiaugsmo suteikia ilgėjančios dienos, skaisti saulutės šviesa, besiskleidžiantys pavasario žiedų pumpurėliai ir grįžusių paukštelių giesmės.

Evangelijoje pajuntame panašią nuotaiką. Po visų dramatiškų ir reikšmingų įvykių tarsi kasdienis rytmetinis žadintuvo skambutis į darbą Petras prabyla: „Einu žvejoti.“ Deja, žvejyba nebuvo sėkminga, bet ši nesėkmė vėliau tik sustiprino susitikimo su Prisikėlusiu Kristumi džiaugsmą. Taigi Evangelija mums perduoda svarbią žinią – susitikimas su Prisikėlusiu Kristumi gali įvyksti kasdienėje mūsų patirtyje, paprastuose veiksmuose, kuriuos atliekame vykdydami savo įsipareigojimus. Ir netgi nesėkminga mūsų žvejyba dar nereiškia, jog laikas pakabinti tinklus. Kristaus asmens buvimo patirtis, tikėjimas ir išpažinimas „Juk tai Viešpats!“ mūsų nesėkmėms, nelaimėms suteikia gyvą viltį, kad tai dar nėra veikimo pabaiga, o priešingai – dieviškojo gailestingumo laikas.

Štai šią savaitę sudegė dar vienas Lietuvos kultūrinis turtas – Ceikinių bažnyčia. Didžiulė netektis ne tik atviraširdžiams aukštaičiams, bet ir visai Lietuvai. Graudu ir liūdna matyti žmonių mylimą šventovę, tapusią pelenų krūva. Bet jau kitą dieną parapijos bendruomenė drauge su savo ganytojais, arkivyskupu ir kunigais atnašavo šv. Mišių auką, žvelgė į Prisikėlusį Kristų ir tvyrant smilkstančių degėsių tvaikui išdrįso ištarti „Aleliuja“. Neabejotina, ši bendruomenė atpažino Prisikėlusį Viešpatį ir taip reikalingą jo pagalbą tokiose sunkiose situacijose.

Bet grįžkime prie evangelinio pasakojimo, kuriame gražiai tapomas bendradarbiavimo paveikslas. Kristus pirmasis užkalbina, kreipiasi draugišku kreipiniu „vaikeliai“, o kai apaštalai išlipa į krantą, jie pamato žėrinčias žarijas, padėtą žuvį ir duoną. Iš patirties turbūt kiekvienas žinome, kaip būna gera, kai esi laukiamas su pagamintu maistu po ilgos kelionės ar sunkaus darbo. Kristus prašo „ką tik pagautų žuvų“, prašo apaštalų darbo dalies. Taigi pasakojimas įvairiais etapais atskleidžia Dievo ir žmogaus, Kristaus ir jo mokinio bendradarbiavimo epizodus. Matome, jog net mylimiems mokiniams, vaikeliams, ant padėklo laimikis neatnešamas. Reikalinga ir nevykusios žvejybos patirtis, ir žuvis iš savo valties. Mūsų gyvenime Kristaus stebuklai taip pat vyksta, tačiau jie aprengti panašiu apdaru.

Šioje istorijoje taip pat dar syki susitinkame su maitinančiu Kristumi. Žinoma, tai kitokia situacija, nei Kristaus atlikti duonos padauginimo stebuklai, kai jis pamaitino ištisas minias. Maitinančio Kristaus pasakojimas mums primena, jog Prisikėlęs Viešpats nesiliauja maitinęs mūsų sielų per Šventąjį Raštą, sakramentus, Bažnyčios mokymą ir tradiciją.

Taip pat šioje istorijoje galime surasti Mergelės Marijos slėpiningą buvimą. Žvejojo septyni mokiniai, tačiau ankstyvo ryto kylančios saulės šviesoje Viešpatį atpažino mokinys, kurį Viešpats mylėjo, – Jonas. Tas pats mokinys, kuris stovėjo prie kryžiaus ir kuriam buvo atiduota, patikėta Jėzaus Motina Marija. Būtent Jono asmenyje galime atpažinti Jos tylų, bet nepaprastai stiprų veikimą – vesti Prisikėlusio Kristaus pažinimo link. Branginkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos pamaldumą! Kasdien prisimindami Ją, sukalbėdami nors po vieną Rožančiaus paslaptį, užsukdami į Jos šventoves pasimelsti, papuošdami pavasario žolynais Jos atvaizdą, atsiduodami Jos Nekaltosios Širdies vedimui ir kitais būdais įsileisdami Ją į savo gyvenimą, atrandame, atpažįstame Prisikėlusio Viešpaties artumą kasdienėje kelionėje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"