Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Gal ir gerai, kad „Zapad“ kelia įtampą

 
2017 08 23 6:00

„Judėti greičiau, matyti geriau, šauti toliau“, – taip kariuomenės ginkluotės ir technikos įsigijimo tikslus apibūdina krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Taip šiandienos iššūkius priima kariškiai ir nuo geopolitinės realybės nenutolę politikai. Bet kariuomenės, kaip priešo atgrasymo priemonės, modernizavimas ir stiprinimas bei įsipareigojimų NATO sąjungininkams laikymasis Lietuvoje vis dar lieka ginčų objektas.

Galima vardyti veik be galo – Gruzija, Krymo okupacija, karas Ukrainoje arba Sirija, Irakas, Afganistanas, arba išpuoliai Europos miestuose, – ratas neišvengiamai apsisuka, ir Lietuvos politikai iš naujo pradeda pinti painų argumentų rezginį, priešpriešindami išlaidas gynybai socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros finansavimo problemoms.

Tarp politikos bei saugumo analitikų šią vasarą virė nesibaigianti diskusija dėl požiūrio į Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad“, vyksiančias Lietuvos kaimynystėje rugsėjį. Požiūriai išsiskiria: vieni mano, kad tai bus įprastos pratybos, kiti įžvelgia slaptų ir agresyvių Rusijos prezidento Vladimiro Putino ketinimų palikti karinį kontingentą Baltarusijoje bei įtaria būsiant provokacijų, sienos ar oro erdvės pažeidimų, galinčių sukelti karinį konfliktą.

Gal ir gerai, kad pratybos „Zapad“ vyks ir kad jos kelia įtampą, mat jei ne šios aplinkybės, vėl galėjo būti nukeltas ar kokiu nors kitu gudriu politiniu veiksmu atidėtas sprendimas vykdyti įsipareigojimą NATO – skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Kaip įklimpo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto iniciatyva siekti parlamentinių partijų susitarimo išlaidas krašto apsaugai toliau nuosekliai didinti, kad 2020 metais jos pasiektų 2,5 proc. BVP.

Politiškai toks susitarimas būtų atitikęs pastangas „judėti greičiau, matyti geriau, šauti toliau“. Praktiškai tai reikštų kitokią diskusiją, kurios objektas būtų – ko ir kiek reikia, kad Lietuvos kariuomenė deramai atliktų krašto gynybos misiją ir prisidėtų prie Aljanso veiksmų kovojant su tarptautiniu terorizmu. Kol tokio susitarimo nėra, Seime kiekvieną rudenį neišvengiamai bus abejojama kariškių poreikiais, jie bus priešpriešinami gyventojų socialinėms reikmėms, o viešojoje erdvėje kas nors toliau užsakinės visuomenės apklausas, „ar reikia siųsti Lietuvos karius prisidėti prie kovos su „Islamo valstybe“, lydimas sufleruojamu atsakymu: „Nereikia, nes Lietuvai pavojus negresia.“

„Esame pafrontės valstybė“, – sako ministras R. Karoblis, turėdamas omenyje agresyvią Rusiją, kariaujančią visomis įmanomomis priemonėmis – aktyviais fiziniais veiksmais, diplomatinėmis provokacijomis, kibernetinėmis atakomis, propagandos kampanijomis ir daugybe kitų. Kita vertus, esame kariaujanti valstybė. Jeigu „matytume geriau“, plika akimi regėtume priešo pastangas karo zonomis paversti Paryžių, Briuselį, Berlyną, o vos per kelias pastarąsias dienas – Barseloną, Turku, Vupertalį...

Mūsų ausį, it nagu brėžiant per mokyklos lentą, rėžtų analogiškas klausimas kur nors Berlyne, ar dera Vokietijos karius dislokuoti Lietuvoje, juolab kad čia jie ne kokie nors instruktoriai, o NATO priešakinių pajėgų bataliono dalis. It nagu brėžiant per mokyklos lentą skamba ir nesenas parlamentaro Zbignevo Jedinskio siūlymas, užuot didinus gynybos finansavimą, pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija.

„Gal ir gerai, kad pratybos „Zapad“ vyks ir kad jos kelia įtampą, mat jei ne šios aplinkybės, sprendimas skirti 2 proc. BVP gynybos išlaidoms vėl būtų nukeltas.“

Garsas dar labiau ausį rėžia šiandien – rugpjūčio 23-iąją, Juodojo kaspino dieną, kai minime Molotovo-Ribentropo paktą, kuris pirmiausia ir pamynė visas Lietuvos ir to meto SSRS sutartis, įskaitant taikos sutartį, bei nulėmė Lietuvos okupaciją.

Lietuvos ypatingojo archyvo tinklalapyje atidaryta virtualioji paroda „Kelio į Nepriklausomybę pradžia“, skirta 1987 metų mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje metinėms paminėti. Prieš 30 metų labiau spontaniško nei gerai organizuoto protesto dalyviai, nepabūgę tardymų, bausmių ir rizikuodami karjera, Lietuvą į Nepriklausomybę pradėjo vesti būtent primindami skaudžią tiesą – Lietuvos laisvė be karinių ir diplomatinių sąjungininkų yra labai trapi ir neapginama.

Tie keli mitingo organizatoriai, keliasdešimt disidentų bei tūkstantis ar keli tūkstančiai mitingo dalyvių jau anuomet „judėjo greičiau ir matė geriau“ už tuos šiandienos politikus, kurie mėgina supriešinti pensininkus su kariais, socialinę rūpybą priešpriešinti laisvės kainai, į kurią būtina įskaičiuoti ir Lietuvos įsipareigojimus gintis mums padedantiems sąjungininkams. Taip jau yra ir kitaip pafrontėje negali būti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"