Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Federalinis dramblys Europos kambaryje

 
2018 11 03 6:00

Net tie, kurie išdidžiai tituluoja save Europos federalistais, sutrinka, jei kalba iš tikrųjų pasisuka apie Europos federaciją. Todėl pačioje Europoje sunkiai gali rimtai kalbėti apie federalinę ES: žmonės mano, kad juokauji ar provokuoji.

Įdomu, kad visai kitaip šis klausimas atrodo tiems, kas stebi Europą iš išorės. Išorės stebėtojai adekvačiai mato Europos valstybių dydį ir padėtį šiuolaikiniame pasaulyje. Todėl jiems akivaizdu, kad federalinė ES – vienintelis kelias.

Popiežius Pranciškus – puikus pavyzdys. Reikia, beje, atsiminti, kad popiežius naudojasi vienos iš plačiausiai aprėpiančių ir geriausiai informuotų pasaulio diplomatinių tarnybų paslaugomis. Taigi, tikrai gerai suvokia ir jaučia pasaulinės politikos tendencijas.

Todėl įsidėmėtina, kaip tiesiai šviesiai ir konkrečiai Pranciškus atsakė apie Europos ateitį paklaustas italų žurnalisto Eugenio Scalfari: „Arba Europa sukurs federalinę bendruomenę, arba ji iš viso nieko nebereikš“.

Taigi, aplink mus visi sutaria, kad turėtume kurti federaciją. Tik mes patys dėl to niekaip nesutariame, net gėdijamės tai pripažinti. Kodėl?

Viena iš svarbiausių priežasčių, mano nuomone, yra ta, kad Europos viduje mes visiškai neadekvačiai suvokiame savo dydį ir padėtį. Istorinė patirtis verčia daugelį Europos valstybių pervertinti savo reikšmę.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis kadaise pareiškė, kad Lenkija yra trylika kartų didesnė už Lietuvą. Bet Kinija yra dvidešimt vieną kartą didesnė už Lenkiją ir Lietuvą kartu sudėjus. Net JAV yra penkis ar dešimt kartų didesnės už Lenkiją ir Lietuvą kartu sudėjus, kaip, beje, ir už Vokietiją.

Nepaisant to, ne tik Vokietija ar Prancūzija, bet ir Lenkija ar Vengrija laiko save pasaulinio masto galiomis ar bent jau savarankiškomis pasaulinio politikos lauko žaidėjomis. Objektyviai tai, be abejo, netiesa.

Šis neadekvatus savęs suvokimas trukdo europiečiams išskirti tikrąją mūsų šiuolaikinio politinio disputo problemą, visos diskusijos dėl Europos ateities esmę. Ši diskusija, prasidedanti pabėgėliais ar biudžetais, o užsibaigianti neišvengiamai „vertybėmis“ yra ne ideologinė, o teisinė.

Klausimo esmė – besiformuojančios federacijos narių teisės. Tai fundamentalus, kertinis federalizmo klausimas. Būtent šis klausimas privedė JAV prie pilietinio karo XIX a. viduryje.

Vergijos panaikinimas tuomet buvo tik problemos katalizatorius, panašiai, kaip šiandien migracija yra Europos problemos katalizatorius. Tikrasis XIX a. vidurio JAV politikos klausimas buvo kai kurių valstijų teisė vergus laikyti nuosavybe. Ir šiandien Europoje tikroji problema yra kai kurių valstybių-narių teisė vienašališkai uždaryti sienas.

Vengdami kalbėti apie federaciją, mes neprasiskverbiame iki savo konflikto esmės, todėl negalime jo išspręsti.

Jei norėtume bent pradėti spręsti, pirmiausia turėtume pastebėti, kad kova dėl federacijos narių teisių visada yra centro kova su periferija. Centro nariams jų teisės yra mažiau reikšmingos, nes jie jaučia savo įtaką federalinei valdžiai ir džiaugiasi su tuo susijusiais privalumais.

Jei dar kartą prisiminsime ankstyvųjų JAV istoriją, tai pastebėsime, kad teisių klausimą ten taip pat visada kėlė pakraščių valstijos: Virdžinija, Kentukis, vėliau – Teksasas. Politiniame centre tuo metu dominavusiai Niujorko valstijai jos teisių problema, regis, taip niekada ir neiškilo.

Įvedus tokį kontekstą, Britanijos, Italijos ar Vengrijos problemos įgyja bendrų bruožų ir gali būti pamatytos naujoje šviesoje. Kuo toliau nuo centro, tuo svarbesnės teisės.

O Lietuvai svarbiausia suvokti, kad tokioje centro ir periferijos kovoje veiksmingą kompromisą gali pasiūlyti tik maža periferijos valstybė. Reikia būti mažam, kad norėtum ir siektum veikiančios federacijos. Bet reikia būti periferijoje, kad galėtum suprasti, kodėl tokios svarbios nario teisės.

Tik abi sąlygos kartu leidžia iš tikrųjų rasti vidurio kelią, kaip rodo istorija. Jei paskutinį kartą grįžtume į XVIII-XIX a. sandūros JAV ir jų debatus dėl Konstitucijos, tai pamatytume, kad labiausiai trukdanti problema jau tada buvo valstijų teisės ir jų atstovavimas federalinėje vyriausybėje.

Sutarimą pavyko pasiekti, kai buvo pasiūlytas kompromisas, vėliau tapęs žinomas kaip Konektikuto kompromisas. Konektikutas ir šiandien geografiniais-demografiniais parametrais panašus į Lietuvą, o tuomet ją priminė ir savo politiniu profiliu: buvo absoliučiai entuziastingai sąjungą palaikanti, bet kartu ir visus periferijos sunkumus išgyvenanti valstija.

Tikėkimės, kad Europa vieną dieną sulauks savo Lietuvos kompromiso. Bet net Estijos kompromisas čia tiktų.

Kas tai bebūtų, kažkas turi pasakyti tris paprastus dalykus. Pirma, visos Europos valstybės mažos ir todėl turi vienytis. Antra, vienybė gali būti pasiekta tik pripažįstant ir apsaugant valstybių narių teises. Trečia, efektyvią teisių apsaugą gali užtikrinti tik veiksminga svertų ir atsvarų sistema.

Kaip tokia sistema galėtų atrodyti šiais laikais – štai apie ką iš tikrųjų turėtume diskutuoti Europoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"