Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Europos ateičiai didžiausią grėsmę kelia viena problema

 
2018 09 05 11:39

Vienas žymiausių pasaulio politologų, buvęs JAV prezidentų patarėjas Zbigniewas Brzezinski kadaise rašė, kad Europa virsta „patogiausiais pasaulyje senelių globos namais“, nes yra pernelyg patenkinta savimi ir nepakankamai aktyvi saugumo politikos srityje.

Ir nors 2019 m. netrūks svarbių įvykių, vargu ar Europos politinis vaizdinys artimiausiu metu esmingai keisis.

Atrodytų, pagrindo nerimui ir politinės krizės nuojautos žemyne netrūksta. Visų pirma, kitais metais visaverčių ES narių skaičius pirmą kartą istorijoje ne padidės, o sumažės. Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš bendrijos bus įgyvendintas kovo pabaigoje – nors po to dar bus 21 mėnesio trukmės pereinamasis laikotarpis, formaliai balsavusiųjų referendume valia bus įgyvendinta.

Milijonai žmonių dėl šių priežasčių turės daug paskatų ieškoti geresnio gyvenimo Europoje.

Tai turės įvairialypių pasekmių. Kadangi Jungtinė Karalystė yra trečia didžiausia ES šalis, bendrijoje liks kiek mažiau nei 450 mln. gyventojų – pagal proporciją tai prilygtų situacijai, jei Lietuva staiga netektų viso Kauno ir Alytaus. ES bendrasis vidaus produktas (BVP) smuks 16 proc. ir nukris žemiau JAV, tad ES galia globalioje ekonomikoje bus menkesnė nei iki šiol. Bet kai kur galbūt pavyks sutaupyti – pavyzdžiui, į Europos parlamentą vietoje 73 britų atstovų bus renkami 27 kitų valstybių nariai, o bendras parlamento politikų skaičius sumažės iki 705. Be to, visuose ES sprendimų priėmimo kabinetuose reikės viena kėde mažiau.

Išstojimo išlaidų turėtų tikėtis ir Jungtinė Karalystė. Trečdalis šioje šalyje suvartojamo maisto importuojama iš ES valstybių. Dabar prekyba tarp ES ir Jungtinės Karalystės vyksta laisvai, vieningosios rinkos sąlygomis, o potencialiai atsirasiančios papildomos prekybos kliūtys (mokesčiai, kokybės standartai) gali padidinti produktų kainas Jungtinėje Karalystėje. Blogiausiu atveju, jei Jungtinė Karalystė ir ES nepasieks tarpusavio prekybos susitarimo, britams gali tekti pajusti šiokį tokį maisto tiekimo sutrikimą dėl naujai diegiamų pasienio procedūrų.

Bet daugiausia abejonių kelia tai, kad ES ir Jungtinės Karalystės išsiskyrimas gali įvykti it piktos skyrybos – abiem pusėms nesutarus, kas bus toliau. Nors tai būtų blogas scenarijus, kol kas derybos dėl fundamentalių klausimų stringa. Daugiausia neaiškumų dėl pasienio tarp Šiaurės Airijos, kuri yra Jungtinės Karalystės dalis ir išstos iš ES, ir Airijos, kuri lieka ES, ateities. 1998 m., pasibaigus kruvinam konfliktui, buvo pažadėta, kad tarp šių dviejų šalių niekada neiškils nauja siena. Tačiau dabar tai atrodo sunkiai tikėtina, mat Airija negali su ne ES nare turėti nekontroliuojamo migracijos bei ekonominių gėrybių judėjimo. Prieš mėnesį viešėdamas Europos Komisijoje ne kartą girdėjau, kad šio Gordijaus mazgo raizgymas užtruks, o gal ir apskritai nebus išnarpliotas laiku.

Antra, Europoje auga ES priešininkų gretos. Tad tikėtina, kad Europos Parlamente bus daugiau euroskeptiškų politikų. Šiuo metu iš 751 nario tokiose frakcijose dirba 151, arba vos penktadalis. Tačiau kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, žymusis Brexit šalininkas Nigelas Farage‘as, tikisi, kad jau kitais metais šis skaičius perkops 200. Vienas didžiausių augimo šuolių gali įvykti Vokietijoje – partija „Alternatyva Vokietijai“ šiuo metu turi tik vieną atstovą Europos Parlamente, bet per pastaruosius nacionalinius rinkimus pirmą kartą istorijoje surinko beveik 13 proc. balsų ir tikisi savo rezultatą smarkiai pagerinti.

Tiesa, išliks dilema – ar euroskeptikai iš skirtingų ES valstybių gali dirbti kartu. Nors juos vienija nepasitenkinimas dabartine bendrijos situacija, susitarti dėl kitų klausimų dažniausiai yra pernelyg sudėtinga. Todėl ir dabar parlamente veikia trys skirtingos ES nepatenkintųjų frakcijos, o ne viena. Jau dabar Marine Le Pen ir kiti girdimiausi lyderiai bando kurti koalicijas su panašiomis kitų valstybių partijomis. Prie to prisideda ir Donaldo Trumpo ideologu ilgą laiką laikytas Steve‘as Bannonas, sukūręs judėjimą, teikiantį paramą euroskeptiškoms partijoms visame žemyne. Tačiau praktika išlieka sudėtinga: pavyzdžiui, Austrijos kancleriu tapęs Sebastianas Kurzas neseniai pažadėjo Vienos ir Romos vienybę, mat Italijoje rinkimus laimėjo panašią ideologiją puoselėjanti „Penkių žvaigždžių“ partija. Vis dėlto ambicingi planai kartu spręsti tokias bėdas kaip migracija baigėsi jau po kelių savaičių – tiesiog nepavyksta susitarti.

Trečia, euroskeptikai galėtų pasidžiaugti bent tuo, kad sustabdė kai kurias euroentuziastų iniciatyvas. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas norėjo, kad britų turėtos vietos Europos Parlamente taptų transnacionalinės – t. y. rinkėjai visoje Europoje balsuotų ne tik už vietines politines partijas, kurios vėliau jungiasi į europines frakcijas, bet ir už visai ES atstovaujančius sąrašus. Vis dėlto tokia idėja buvo atmesta, mat politikai jautė, kad tai taptų lengvu kritikos taikiniu. Kol kas stringa ir platesnių Macrono reformų siūlymai. Tikėtina, kad eurozonos integracija išaugs, o galbūt atsiras net ir kažkas panašaus į ES finansų ministrą, tačiau vargu ar tai prilygs revoliucijai. ES intensyvina bendradarbiavimą ir gynybos srityje, steigiamas bendras įsigijimų fondas ir judama intervencinių pajėgų kūrimo link, bet kol kas tai nepanašu į esmingą saugumo architektūros kaitą.

Tad didžiausia grėsmė Europai išlieka viena – nevaldoma migracija. 2015 m. kilus imigracijos krizei ES politinė mašina ėmė aižėti – prasidėjo ideologinė kova tarp atvirumo ir visiško sienų uždarymo, nebuvo pasiektas konsensusas dėl priemonių stabdyti srautus, imta ieškoti atpirkimo ožių. O juk į Europą atvyko vos kiek daugiau nei milijonas žmonių, arba penktadalis procento (!) ES gyventojų skaičiaus. Šiuo metu srautai yra minimizuoti, tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip baigtųsi dar viena ir dar didesnė krizė. Manyti, kad jos nebus, naivu – Afrikos gyventojų skaičius per kelis dešimtmečius padvigubės ir pasieks 2 milijardus, o klimato kaita, vandens ir maisto stygius, kariniai konfliktai toliau kamuos Vidurio Rytų regioną. Milijonai žmonių dėl šių priežasčių turės daug paskatų ieškoti geresnio gyvenimo Europoje. Tad net ir nuosaikios prognozės teigia, kad per penkis dešimtmečius imigrantai darbingą ES populiacijos dalį išaugins bent 71 mln.

Būtent tai kels didžiausią grėsmę Europos politiniam projektui.

Linas Kojala yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"