Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Esame kviečiami į pokylį

 
2017 10 14 6:00

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanoro eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas – lauko arti, kitas –prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius, padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko – blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčiųjų prie stalo. Nes daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų.

Iš Evangelijos pagal Matą

Esame Jėzaus gyvenimo įvykio pabaigoje. Konfliktas tarp Jėzaus ir religinės žydų valdžios, fariziejų ir Rašto aiškintojų, įsiplieskia dar praeitame skyriuje. Jėzus aštriai pareiškia, kad jie neturi nieko bendra su Dievu, nes neatsiliepia į Jėzaus kvietimą atsiversti, todėl jiems neteks dalyvauti Dievo pažadų išsipildyme. Tuo metu daugelis kitų, iš pažiūros nevykėlių, dėl to, kad įsiklausė į Jėzaus žodžius ir atsigręžė į jį visu savo mąstymu ir elgesiu, bus tie, kurie įžengs į Dievo ramybės ir meilės artumą – Dievo Karalystę.

Atsivertimas arba mąstymo pakeitimas dažnai tapatinami su atgailos, askezės veiksmais, kai žmogus smarkiai apriboja save, atsisako įvairių teisėtų ar neteisėtų malonumų dėl religinio motyvo: pavyzdžiui, pasninkauja arba leidžiasi į fiziškai varginančią ir daug kainuojančią piligriminę kelionę, lydimą atkaklios ir ilgos maldos. Tokia praktika padeda atsitraukti nuo juslinių malonumų ir pasirinkti esmines gyvenimo vertybes – teisingumą, santykius su kitais, sąžinės grynumą, ištikimybę ir pan. Tai leidžia žmogui atsiverti dieviškai tikrovei ir įgyti antgamtinės jėgos, reikalingos gyvenimo sunkumams įveikti ar tiesiog gyvenimo pilnatvei pasiekti. Kaip žinoma, meilė, džiaugsmas, laimė yra dvasinės vertybės, gaunamos ne tada, kai jų siekiama tiesiogiai, o kaip šalutinis efektas gyvenant pagal sąžinę ir siekiant kuo daugiau atsiduoti visų arba konkrečių žmonių gerovei kurti. Šis žmogaus judesys – askezė, savęs apribojimas, kaip visais laikais, taip ir šiandien, yra plačiai naudojama saviugdos forma. Tokiu pavyzdžiu gali būti kad ir 800 km kelias į Santjago de Kompostelą.

Šios dienos palyginime Jėzus akcentuoja visai kitą dalyką – ne žmogaus pastangos, o Dievo kvietimas yra esminis dvasinės kelionės sėkmės garantas. Tas, kuris laiku išgirsta kvietimą ir jam atsiliepia, gauna viską, o kas ne – viską praranda, net savo gyvybę.

Teksto adresatai – fariziejai ir Rašto aiškintojai – pirmą kvietimą gavo per Jono Krikštytojo veikimą ir raginimą atsiverti, atgailauti, tačiau jo nepaklausė. Kiti tarnai – tai Jėzaus mokiniai, kuriuos jis visur siuntė pirma savęs skelbti Gerosios Naujienos, tačiau ir šių kalbėjimo bei ženklų anie nepaisė.

Miesto sunaikinimas galbūt turi aliuziją į 70 metų po Kristaus romėnų įvykdytą Jeruzalės suniokojimą, žydams ypač svarbios šventyklos sugriovimą. Ar tai Dievo bausmė? Galima interpretuoti ir kaip žmonių pasirinkimų visumą, kurių pasekmė – mirtinas rezultatas. Panašiai kaip nesilaikant saugaus greičio įvažiuojama į griovį. Kas tai – Dievo bausmė ar išgelbėjimas?

Jėzus akcentuoja, kad ne žmogaus pastangos, o Dievo kvietimas yra esminis dvasinės kelionės sėkmės garantas. Tas, kuris laiku išgirsta kvietimą ir jam atsiliepia, gauna viską, o kas ne – viską praranda, net savo gyvybę.

Minėti pavargėliai, blogi ir geri, varu suvaryti į vestuves, yra žmonės, kurie fariziejams ir Rašto aiškintojams atrodė netinkami Dievo kultui (nešvarūs). Tai – prostitutės, muitininkai, svetimtaučiai, įvairių ligų, demonų kankinami žmonės, piemenys, nesantuokiniai vaikai... Visus juos skaitydami Evangeliją rasime arti Jėzaus. Jie išgydomi, išlaisvinami, susitinka Mokytoją ir patiria didžiulį vidinį džiaugsmą be jokių autogeninių treniruočių, tiesiog Šventosios Dvasios jėga. Taip ir vestuvių džiaugsmas užlieja švęsti nusiteikusius svečius.

Paskutinis perspėjimas, kad yra daug pašauktųjų ir mažai išrinktųjų, ragina mus pasitikrinti, ką darome su savo kvietimu į vestuvių pokylį. Mūsų dvasinio gyvenimo, pastangos tikslas vaizduojamas tarsi dalyvavimas vestuvėse, kartais tai labai skurdžiai suvedant į sekmadieninį Šventųjų Mišių/Eucharistijos šventimą. Tačiau taip irgi galima suprasti. Faktas, kad tikiu kuo nors aukštesniu už save, ir yra tas kvietimas žengti į gyvenimą su Dievu – į šventę, puotą.

Mano atsiliepimas anaiptol ne žodinis – juk svečiai niekaip negalėjo atsiplėšti nuo savo reikalų ir nueiti į šventę. Nematė reikalo. Taigi esame kviečiami vis atsiplėšti nuo reikalų ir siekti Dievo artumo. Juk žinome iš patirties, kad visi žmonės po vestuvių būtų grįžę ir tęsę įprastą gyvenimą, tik šventės kupina širdimi. Krikščionio gyvenime kasdienė malda, tarnavimas kitiems, dalijimasis savo gėrybėmis su vargstančiaisiais, bendruomeninis tikėjimo šventimas, gyvenimas pagal sąžinę veda mus į gyvenimo šventę. Taip elgdamiesi mes remiamės Dievo autoritetu, nes kitu atveju tokius dalykus daryti beprasmiška, ir nejučia įžengiame į Dievo Karalystę.

Sesuo Rasa Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"