Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Emigracija – mokestis už iššvaistytus milijonus

 
2017 11 08 6:00

Per diskusijas dėl pagreičio neprarandančios emigracijos ištrauktas nenaujas, bet kitaip skambantis argumentas – laimės ir pasitikėjimo valstybe. Ekonomikos rodikliai geri, ir vis gerėja, tačiau lietuviai emigruoja, nes jaučiasi nelaimingi. O nelaimingi yra todėl, kad vietoj gerėjimo mato milžinišką žmonių atskirtį, korupciją ir tai, jog ekonomikos augimo vaisius raško tik nedidelis visuomenės sluoksnis, kuriam buvo neblogai ir tuomet, kai ekonomika kapstėsi iš krizės.

Analizuojant laimės stygiaus visuomenėje priežastis buvo įvardytas punktas, kad žmonės nebepasitiki tuo, kaip valstybė disponuoja lėšomis kurdama patogesnį, malonesnį, sveikesnį ir visokiais kitokiais teigiamais antrojo laipsnio būdvardžiais apibūdinamą gyvenimą. Jie tiesiog mano, jos valstybė, dangstydamasi tokiais būdvardžiais, švaisto milijonus eurų, kurie galėtų būti laimės ekonomikos pamatas.

Žmonės emigruoja, nes piktinasi, kad valstybė švaisto milijonus eurų, kurie galėtų būti panaudoti laimingesniam gyvenimui kurti.

Laimingesnio gyvenimo noras piliečių ir valstybės santykiuose visiškai nesudėtingas – žmonės nori uždirbti dirbdami ir oriai senti, nori geros kokybės gydymo sau, mokslo – savo vaikams ir patogios gyvenimo aplinkos.

Kai didelė dalis dirbančių gyventojų neišgali už šildymą sumokėti be valstybės teikiamų lengvatų, kai dažnas pensininkas gyvenimo kokybę matuoja kruopomis, kai moksleivių žinių kokybė – apgailėtina, kai studentai renkasi užsienio aukštąsias mokyklas, kai gydytojai ketina streikuoti, nes tapo ataskaitininkais, kai vizito pas specialistą tenka laukti kelis mėnesius, o patogiais gyventi su išlygomis laikomi tik trys didieji miestai, nesunku suprasti, kodėl mažiausiai kas penktas Lietuvos gyventojas jaučiasi nelaimingas.

Pavyzdžių, kai valstybė žarsto lėšas abejotiną naudą duodantiems projektams arba naudingus projektus kuria nemotyvuotai brangiai, toli ieškoti nereikia. Vienas tokių – spalio pabaigoje paskelbta Valstybės kontrolės ataskaita apie atliekų tvarkymą „Gamintojo atsakomybės principo taikymas“. Išvadoje sakoma: gamintojams ir importuotojams sudaromos sąlygos nevykdyti jiems pavestų pareigų, sutvarkyti ne visas gaminių ir pakuočių atliekas, kurias jiems privalu tvarkyti, ir nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą, todėl valstybė privalo rūpintis nesutvarkytų atliekų tvarkymu, o gyventojams už gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymą tenka mokėti papildomai. Valstybės kontrolė konstatuoja, kad 2013–2015 metais už neteisėtai sutvarkytas atliekas priskaičiuota 36,4 mln. eurų mokesčių, bet jie nebuvo sumokėti į valstybės biudžetą. Jei gamintojai ir importuotojai visai netvarkytų atliekų, mokesčių suma būtų 278 mln. eurų. Kadangi valstybė neatliko jai priklausančių kontrolės funkcijų, gyventojai už verslą sumokėjo 36,4 mln. eurų mokesčių.

Tai tėra nedidelė netvarkos atliekų tvarkymo sistemoje dalis, pamatuojama ataskaitomis ir surinktomis tonomis. Tačiau gyventojai nuolat permoka ir dar ilgus metus permokės už atliekų tvarkymo sistemą, kuri nuo pat pradžių buvo nevykusi. Atliekų tvarkymo sistemos piramidėje aukščiausią poziciją užima ilgaamžiškesnių produktų gamyba, toliau – pakartotinis naudojimas, dar žemiau – perdirbimas, paskui – kuras, o galiausiai – deginimas ir šalinimas. Piramidės viršuje esanti veikla turėtų būti pelninga, bet už jos apačioje esantį tvarkymą tenka mokėti. Lietuvoje yra būtent taip.

Nerūšiuotos atliekos gabenamos į mechaninio biologinio atliekų (MBA) rūšiavimo gamyklas, kuriose gaminamas kietasis atgautasis kuras (KAK). Dalis jo sukūrenama „Fortum“ elektrinėje Klaipėdoje, likusios surūšiuotos atliekos patenka į sąvartynus. Šviesi ateitis, kai gyventojai pradės rūšiuoti biologines atliekas, o didžioji dalis plastiko, stiklo ir popieriaus bus perdirbta į antrinio naudojimo medžiagas, išauš 2030 metais. Iki tol nerūšiuotos atliekos MBA gamyklose toliau bus paverčiamos KAK, bet keliaus į sąvartynus, o gyventojai mokės du kartus – už MBA ir saugojimą sąvartynuose. Dėl to, kad pagaminto KAK nėra kur dėti, jau kilo bent kelios vadinamosios atliekų krizės. Viena jų – Vilniuje, kita – neseniai Marijampolėje. Anksčiau ar vėliau už KAK, patenkantį į sąvartynus, gyventojai turės sumokėti dar kartą – arba kai sąvartynai bus pilni ir reikės naujų, arba kai KAK teks gabenti į pastatytas naujas atliekų deginimo jėgaines.

Neūkiškai pasielgta (nors iššvaistyta kiek mažiau milijonų eurų) ir kuriant, stabdant, iš naujo kuriant, o dabar pertvarkant vadinamąją e. sveikatos sistemą. Įvairioms iniciatyvoms per dešimtmetį iššvaistyta keliasdešimt milijonų eurų. Sistema ilgai neveikė, nes buvo kuriama tik popieriuje. Galiausiai projektą perėmė ir už maždaug 6 mln. eurų įgyvendino Registrų centras. E. sveikata jau būtų galėjusi funkcionuoti, tačiau naujoji valdžia nutarė ją perduoti Valstybinei ligonių kasai (VLK). Perdavimas buvo politinis sprendimas, nepagrįstas jokia ekonomine logika. Jis papildomai kainuos mažiausiai milijoną eurų. Anot Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), perėmimo procedūros jau prasidėjusios, parengtas planas ir numatyta, kokius įstatymus bei kokias sukurtas informacines sistemas reikia pakeisti. SAM žada, kad darbai bus baigti 2018-ųjų viduryje. Nuo kitų metų liepos e. sveikatą turi perimti VLK. Tačiau perdavimo veiksmų planas iki šiol niekam nepristatytas, todėl kol kas visiškai neaiškios šio sprendimo pasekmės nei valstybei, nei gydytojams, nei pacientams.

Jeigu perdavimas vyks sklandžiai, bus iššvaistyta palyginti nedidelė suma, bet dalis poliklinikų, kurios neskubėjo jungtis prie e. sveikatos, ir toliau neplanuoja to daryti. Tai toks tylus sabotažas tikintis papildomo finansavimo.

Šie atvejai tėra valstybės neūkiškumo ir politinių ambicijų pavyzdžiai. Energetikos, transporto, švietimo srityse per dešimtmečius iššvaistyta ne dešimtys, o šimtai milijonų eurų. Yra pasitaikę ne tik neūkiškumo, bet ir rimtų interesų konfliktų. Kol jie tarpsta toje nebaudžiamos prieblandos zonoje, neverta stebėtis, kodėl piliečiai nebenori tikėti valstybe. Ir savo netikėjimą jie demonstruoja dviem būdais – nebalsuodami rinkimuose arba kasmet balsuodami kojomis. Palikdami Lietuvą, kaip teigiama per diskusijas dėl emigracijos, būti senjorų pensionu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"