Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos

 
2018 05 01 11:27

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ seime priimtą „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai. Mat ir kiti šio Seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. 

Vis tik šis „Valdžios įstatymas – konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti.

Vardan deklaruojamos vienybės Lietuvos pavertimas Lenkijos valstybės teritorija, Lenkijos didikų niekada nebuvo pamirštas, o tik, laukiant patogaus momento, vis nukeliamas į ateitį.

Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimus tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.

Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų– pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino seime buvo panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos-Lenkijos santykiuose?

Pasibaigus tarpusavio karams Lenkija nuo pat 1385 m. Krėvos sutarties visada siekė Lietuvą paversti savo teritorijos dalimi, tačiau jėgų santykis visada tam nebuvo parankus, o Horodlės 1413 metų unija, patvirtinusi Lietuvos savarankiškumą ir politinį atskirumą, teisiškai patvirtino, kad Lietuva savo santykius su Lenkija grindžia ne vienybe, o lygybe. Matydami atvirai lenkų vykdomą Lietuvai priklausiusių slaviškų Palenkės ir Voluinės vaivadijų kolonizavimą, Lietuvos bajorai 1547 m. tiesiog privertė karalių Žygimantą Augustą teisiškai uždrausti lenkams gauti tarnybą ar įsigyti žemių Lietuvoje.

Liublino 1569 m. sutartimi Lietuva neatsisakė lygybės principo sprendžiant bendrus gynybos ir užsienio politikos klausimus. Iš esmės Liublino sutartis tik tam ir buvo sudaryta, nors kartu sukūrė šiuolaikinės valstybinės teisės terminais sunkiai nusakomą dviejų valstybių junginį, kuriam būdingas ir federacinis dvilypumas, ir lygus savarankiškumas. Nei Liublino sutartimi, nei vėliau nebuvo sukurtas federalinis valdžios organas, kurio nurodymų privalėjo klausyti abi valstybės. Ir vis tik ši sutartis vienybės vardan jau atėmė iš Lietuvos Lenkijos naudai didžiulę slaviškų žemių teritoriją. Lietuva perdavė Lenkijai kolonizuotą Palenkę, vėliau Voluinės vaivadiją, neužilgo Braclavo ir Kijevo vaivadijas. Vardan deklaruojamos vienybės Lietuvos pavertimas Lenkijos valstybės teritorija, Lenkijos didikų niekada nebuvo pamirštas, o tik, laukiant patogaus momento, vis nukeliamas į ateitį.

Tą matydami ir gindami lygybę santykiuose tarp dviejų tautų, Lietuvos bajorai 1697 m. bendrame seime pasiekė lemtingą pergalę ir priėmė aktą „Coeguatio Ijurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskiego z Koroną Polską“. Šis tarp tų pačių šalių priimtas teisės aktas pakeitė Liublino sutartį. Šios sutarties vienybės vardan sukurta „Abiejų tautų respublika“ teisiškai įgavo dviejų lygių tautų statusą. Lenkija pripažino Lietuvos teisės galiojimą Lietuvos teritorijoje pagal Lietuvos Statuto reikalavimus, Lietuvos teismų kompetenciją, o svarbiausia – aukščiausios teisminės institucijos Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją. Visi Lietuvos Statutai pagal savo turinį buvo Lietuvos konstitucijos. Taigi, tuo patvirtinta, kad „Abiejų tautų respublikos“ įsigaliojęs pavadinimas Žečpospolita nėra vien Lenkijos valstybės pavadinimas. 1699 metais Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, aiškindamas „ Coeguatio Iurijum“ aktą nurodė, kad „Žečpospolita“, nustatydama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lygybę su Karūna..... vienybės idėją pakeitė lygybės idėja.“ Šis Lietuvos Vyriausiojo tribunolo išaiškinimas niekada nebuvo pakeistas. (Akty, atnosiaščiese k istorii Zapodnoi Rossii. Peterburg, 1848. T.3. Psl.185–186, 189–191, 305–308.)

Vienybę lenkų pusė suprato kaip vieną valstybinę lenkų kalbą, vieną teritoriją, vienodus įstatymus, vieną „ Polska viera“ tikėjimą, vieną kariuomenę, vienodus pinigus, vieną Seimą ir t.t.

Lygybę lietuvių pusė suprato kaip užsienio ir gynybos klausimų sprendimą bendrame Seime lygiai atsižvelgiant į kiekvienos valstybės interesus, o kitais klausimais savo valstybių teritorijose jos lygiai savarankiškai priima visus sprendimus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai tokios lygybės siekė ir ją gynė atsižvelgiant ir į tai, kad jos teritoriją sudarė ir prisijungtos slaviškos stačiatikių žemės su sava kultūrą, šių dienų terminais – savu mentalitetu, kuris kaip ir lietuvių – labai skyrėsi nuo lenkų ir pastarųjų nuostabai, nei lietuviai, nei stačiatikiai slavai lenkais niekaip nesutiko pasidaryti net ir naudodami lenkų kalbą Taip Lenkijos Karūna siekdama vienybės ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gindama savo lygybę „Abiejų tautų respublikos“ valstybiniame junginyje kartu žygiavo atskirtame dviejų juostų istorijos kelyje kiekviena savo pusėje.

Kiekvienos valstybės elitas suprato, kad toks kelias niekur neveda. Būtini skubūs pakeitimai. Jau įvyko pirmasis Žečpospolitos padalinimas. Lenkija ruošėsi Lietuvos inkorporavimui į Lenkijos sudėtį ir taip pasiekti vienybę. Lietuva, nualinta karų su Maskva ir matydama jos stiprėjimą pradeda ieškoti kitų užtarėjų, kad ir nutraukiant visus saitus su Lenkija, kad ir sudarant naujas sąjungas ar konfederacijas net su buvusiais priešais. Taip atsiranda bendros valstybės su Švedija Kėdainių sutartis, o tokiam manevrui nepavykus, ieško galimybių ir svarsto sąlygas ilgalaikei taikos sutarčiai su Rusija atsirasti.

Vienas iš būdų – sugrįžti į tas Lietuvos ribas iš kur ir prasidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperinė plėtra. Tai būtų lyg ir nacionalinės valstybės idėja. Ir štai Varšuvos Gegužės 3 d. Konstitucija o kaip atsakas į ją 1793 m. Gardino Seimo aktas, panaikinę tą Konstituciją. Gardine dalyvauja žymiausi lygybės su Lenkija siekiantys Lietuvos atstovai. Tai etmonas Simonas Kazakauskas, vyskupas Ignas Masalskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis ir kiti. Tame Seime Lietuva teisiškai perduoda Rusijai stačiatikių apgyvendintas slaviškas žemes, liepos 22 d. patvirtinama ilgalaikė taika su Rusija. Ją patvirtina ir karalius Augustas Ponetovskis, o Jekaterina II duoda pažadą daugiau nesigviežti žemių.

Varšuvoje kilęs sukilimas persimeta ir į Lietuvą. Dauguma Gardino seimo Lietuvos atstovų sulaukia mirties arba pabėga. Sutarties su Rusija iniciatorių ir garantų neliko. Tada 1795 m. Rusija Lietuvą okupuoja, o lietuvišką Užnemunę pasidalina su Prūsija.

Vėlesni sukilimai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jau vyksta prieš Rusijos okupacija, bet kiekviena šalis vėl siekia savo – lenkų pusė vienybės, lietuvių – lygybės. Napoleono švietėjiškos invazijos ir karo su Rusija metu – tendencijos išlieka tos pačios. Lenkai prašo atkurti Žečpospolitą, Lietuviai Vilniuje prašo atskirumo nuo Lenkijos. Taip jo nurodymu sudaroma Lietuvos vyriausybė ir rašoma Lietuvos konstitucija.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje abiejų valstybių atstatymas teisės požiūriu irgi buvo skirtingas. Lietuva deklaravo lietuvių tautos apsisprendimą nutraukiant bet kokius anksčiau turėtus ryšius su kitomis tautomis, pilsudskinė Lenkija nepriklausomybės atstatymą bandė remti kaip Abiejų Tautų respublikos teisių perėmėja. Atkreiptinas dėmesys, kad sudarant Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį pastaroji nepamiršo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1793 m. Rusijai perdavė slaviškas stačiatikių gyvenamas teritorijas ir nustatant rytinių etninių lietuvių žemių ribas, jas brėžė maždaug taip pat.

Valstybių istorijas kuria tiek laisvai, tiek priverstinai priimti teisės aktai. Atskirai jų vertinti negalima, nebent juos vertintume, kaip teisinės minties paminklą, tačiau svarbiausiu vertinimo kriterijumi visada lieka tokio akto priėmimo pasekmės. Taip vertintinas ir „ Valdžios įstatymas“ – Gegužės 3 d. Konstitucija. Jų priėmimo pasekmės buvo tragiškos abiem tautom ir valstybėms.

Liudvikas Narcizas Rasimas – Kovo 11-osios signataras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"