Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dvi vienos monetos pusės

 
2017 10 17 10:00

Galime didžiuotis išlaikę žodį ir atlikę pareigą, nes kitąmet 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuva pirmą kartą skirs krašto apsaugos finansavimui. 

Toks buvo mūsų įsipareigojimas tapus NATO nare, tokius susitarimus Lietuvos politinės partijos buvo pasirašiusios kelis kartus, tačiau tik po Rusijos agresijos prieš Ukrainą susitarimas buvo atnaujintas, įgijo konkretumo ir buvo nuosekliai įgyvendinamas. Taigi nuo kitų metų Lietuva bus viena iš aštuonių NATO valstybių, vykdančių įsipareigojimus. Tai tikrai svarbu suvokiant geopolitinę aplinką, kurioje Rusija nepaiso tarptautinių įsipareigojimų, o JAV kaip tik ima reikalauti, kad sąjungininkai vykdytų įsipareigojimus.

Tačiau tai viena medalio pusė. Kita – valstybės įsipareigojimai visuomenei, rūpinimasis jos narių gerove. Šalis, kurioje nemaža visuomenės dalis skursta, kurioje vyrauja pajamų nelygybė, o žmonės nepasitiki daugeliu valstybės institucijų, nebus stipri, net jei gynybai skirtų ir 5 proc. BVP. Saugumas yra pasiekiamas tik tada, kai atidžiai įvertinami vidaus ir tarptautinės aplinkos aspektai.

Todėl galima manyti, kad siūlymai jau artimiausiu metu susitarti dėl daugiau nei 2 proc. BVP finansavimo gynybai pateikti ne laiku. Lietuvos bankas kaip tik paskelbė, kad praėjusiais metais 20 proc. daugiausiai ir 20 proc. mažiausiai uždirbančiųjų pajamos skyrėsi 7 kartus. Tai yra viena didžiausių nelygybių visoje Europos Sąjungoje (ES) ir ji nuolat auga. Tačiau Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Tad ar tai tikrai tinkamas kontekstas ieškoti dar daugiau lėšų gynybai? Ar šalies nacionalinis saugumas priklauso tik nuo išlaidų krašto apsaugai?

Drįsčiau manyti, kad ne. Taip jau yra, kad visuomenės parama karinėms pajėgoms, visuomenės valia priešintis, jei prieš valstybę būtų panaudota agresija, yra tokios pat svarbos, kaip ir karinių pajėgų pasirengimas ginti šalį. 2014 metų studijoje apie Rusijos naujosios kartos karus, kuri jau tapo klasikinė, Latvijos ekspertas Janis Bėrzinis aiškiai išskiria 8 tokio karo fazes. Pirmoji jų – neginkluotas asimetrinis karas, apimantis informacines, moralės, psichologines, ideologines, diplomatines ir ekonomines priemones. Potencialus agresorius naudojasi švelniąja galia ir siekia sukurti veikimui palankią aplinką, kuria nepatenkintų žmonių „anklavus“, sėja abejonę dėl valdžios patikimumo, skatina nepasitenkinimą savo valstybe. O ten, kur žmonės pyksta ant savo valdžios ir jaučiasi apleisti bei neišgirsti, visuomenės atsparumas priešininko švelniajai galiai yra minimalus arba nulinis.

O dabar pasigirdus siūlymams pasirašyti naujus susitarimus dėl tolesnio gynybos finansavimo didinimo, noriu priminti grėsmes, dėl kurių iš tikrųjų labiausiai nerimauja mūsų valstybės žmonės. Po pernai atlikto tyrimo buvo viešai paskelbta, kad didžiausiomis saugumo problemomis Lietuvos gyventojai įvardija ekonomines ir socialines, o ne karines grėsmes. Labiausiai žmonės nerimauja dėl emigracijos ir nedarbo, paskui įvardija nusikaltimų, energetinio saugumo užtikrinimo, prastos ekonominės situacijos, skurdo ir diskriminacijos, alkoholizmo problemas. Apklaustieji tik po jų pagal svarbą įvardija išorės sienų problemą ir galimą kurios nors ES šalies užpuolimą.

Saugumas yra pasiekiamas tik tada, kai atidžiai įvertinami vidaus ir tarptautinės aplinkos aspektai.

Vadinasi, vien gynybinių galių stiprinimas neužtikrins mūsų žmonių saugumo jausmo. Atsiradus galimybėms – ekonomikai vis dar augant ir valdžiai planuojant perteklinį valstybės biudžetą – politikai turi atsižvelgti į realias žmones prislėgusias problemas, kurias jie vadina grėsmėmis, ir jas spręsti.

Vienai iš grėsmių – karinei – atkirtis tikrai yra. Ekspertai 2 proc. finansavimą gynybai vadina adekvačiu. Kai kurie politikai kelia iniciatyvą atnaujinti partijų susitarimą ir didinti finansavimą krašto apsaugai iki 2,5 proc. BVP.

Tačiau jie neįvertina, kad kol žmonės didžiausia grėsme ir bėda savo gyvenime matys skurdą, socialinę nelygybę, net ir gerai apginkluota kariuomenė be patriotiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo karinės grėsmės atveju praras efektyvumą. Krašto apsauga be sąmoningai nusiteikusių piliečių bus bevertė. Deja, visuomenės apklausos rodo tendenciją, kad mažėja gyventojų, nusiteikusių karinės grėsmės atveju eiti ginti šalį. Todėl investuoti dabar labai svarbu į visuomenę, į jos psichologinę ir emocinę savijautą, kuri priklauso nuo pagrindinių žmogaus poreikių, nuo valdžios įdedamų pastangų mažinant pajamų ir regionų atskirtį.

Lietuva privalo išlaikyti 2 proc. gynybos finansavimą ir ateityje, tačiau būtina, kad biudžeto lėšos pasiektų eilinius karius, tarnaujančius karinėse pajėgose, – reikėtų gerinti jų tarnybos sąlygas, ginkluotę, ekipuotę bei didinti atlygį už tarnybą.

Juozas Olekas yra Seimo narys, socialdemokratas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"