Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Draugauti su Rusija bet kokia kaina?

 
2018 02 12 10:28

Santykiai su Rusija yra iš tų temų, kurios akimirksniu kelia aršius ginčus. Net valstybingumo šimtmečio išvakarėse rytinės kaimynės vardas skamba informacinėje erdvėje, atrodo, ne rečiau, nei pačios Lietuvos.

Dabar gana plačiai aptarinėjamos dvi visuomenės nuomonės apklausos. Vieną apklausą BNS užsakymu atliko rinkos tyrimų kompanija RAIT. Pagal šią apklausą, Lietuvos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio teiginiui apie tai, jog mūsų šalis „turi atnaujinti politinius kontaktus su Rusija“ pritaria 52 proc. apklaustųjų.

Užtektų Lietuvai pripažinti Rusijos įgyvendinto Krymo pusiasalio užgrobimo teisėtumą – ir santykiai su Maskva iškarto iškiltų į kitą lygį... Žinoma, aš čia ironizuoju.

Kitą apklausą vėliau Lietuvos Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partijos užsakymu atliko kompanija „Vilmorus“. Šioje apklausoje klausimas apie santykius su Rusija buvo suformuluotas griežčiau. Jis skambėjo taip: „Ar Lietuva turėtų vystyti glaudesnius santykius su Rusija, net jeigu tai kenktų Lietuvos saugumui?“. Teigiamai į šį klausimą atsakė 34,4 proc. apklaustųjų.

Pateikti rezultatai verčia labai rimtai susimąstyti. Čia iš tikrųjų yra keli aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Pirmiausiai keletą žodžių norėtųsi pasakyti apie santykius su Rusija apskritai. Pradėkime nuo to, kad negalima teigti, jog Lietuvos politiniai kontaktai su Maskva būtų nutraukti. Neteko girdėti, jog Lietuva uždarytų Rusijos ambasadą ir jos konsulatus, kaip neteko girdėti ir apie tai, jog Maskva būtų išvariusi Lietuvos diplomatinę misiją. Tai reiškia, kad minimalus politinis ryšys tarp Rusijos ir Lietuvos egzistuoja, tad galbūt problema randama ten, kur jos nėra?

Žinoma, galima numanyti, jog Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie „politinių kontaktų atnaujinimą“ turėjo galvoje, jog dabartiniai politiniai kontaktai yra ne tokie intensyvūs, kaip kadaise. Tačiau ar tai yra Lietuvos kaltė? Interpretuojant ministro pirmininko pasisakymą, susidaro iliuzija, kad taip. Ir čia netgi savotiškai galima pritarti. Pavyzdžiui, užtektų Lietuvai pripažinti Rusijos įgyvendinto Krymo pusiasalio užgrobimo teisėtumą – ir santykiai su Maskva iškarto iškiltų į kitą lygį... Žinoma, aš čia ironizuoju.

Politiniai kontaktai su Rusija šiandien turi vieną sudėtingą aspektą. Kaip galėtų pasakyti pačioje Rusijoje – šie santykiai yra toksiški. Ką tai reiškia? Tokie santykiai užkrečia ir apnuodija visus, kas jiems ryžtasi. Rusijos diplomatinė tarnyba jau yra ne visai diplomatinė tarnyba. Panaudojant madingą žodį, galima sakyti, jog ji pavirto į tam tikrą hibridinę instituciją. Nežinau kaip kitaip paaiškinti Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo įsijungimą į propagandinę kampaniją, susijusią su Vokietijoje neva migrantų pagrobta ir išprievartauta „mergaite Liza“. Beje, kai paaiškėjo, jog ši istorija yra išgalvota – S. Lavrovas niekaip nesureagavo, lyg neatmintų, jog pats aukščiausiu lygiu platino šį propagandistų sukurpta naratyvą. Tad Rusijoje, net labai to norint, faktiškai nėra su kuo palaikyti intensyvesnius politinius kontaktus.

Tačiau galbūt mūsų ministras pirmininkas savo laiku buvo neteisingai suprastas? Gal jis turėjo galvoje, kad politiniai kontaktai turi būti palaikomi su Rusijos opozicija, kuri (utopiškai mąstant) galbūt ateis į valdžia ir štai tada... Bet čia kaip tik jokių problemų nėra. Būtent Vilniuje du kartus į metus vyksta Laisvosios Rusijos forumas, kurio iniciatorius yra Garis Kasparovas. Įvairūs Kremliaus oponentai tikrai nėra reti svečiai mūsų šalyje, tad tokių politinių kontaktų daug kas iš Vilniaus dar galėtų pasimokyti.

Gana akivaizdu, jog jose daug kas priklausė nuo klausimo formuluotės.

Bet grįžkime dabar prie apklausų rezultatų. Beje, gana akivaizdu, jog jose daug kas priklausė nuo klausimo formuluotės. Pavyzdžiui, RAIT atveju didelis procentas palaikančiųjų idėją „atnaujinti politinius kontaktus“ neturėtų stebinti. Iš esmės, politiniai kontaktai dar nieko nereiškia. Be to, suprantama, kad palaikyti vienus ar kitus kontaktus su kaimynais būtina. Čia Lietuva, faktiškai, net neturi pasirinkimo. Geroji ir patikimoji kaimynystė yra gera strategija, tačiau ji yra veiksminga tik tais atvejais, kai visi kaimynai yra adekvatūs...

Tačiau „Vilmorus“ apklausa pateikia žymiai įdomesnius rezultatus. Kaip ir minėta, net 34,4 jos dalyvių pritaria „glaudesniems santykiams su Rusija“ net jeigu tai kenktų Lietuvos saugumui. Toks skaičius – trečdalis – iš tikrųjų yra skandalingas. Ko gero, kiekvienas iš tų žmonių turėjo savo motyvą atsakyti į apklausos klausimą teigiamai. Vieni yra nusivylę gyvenimu Lietuvoje, jaučia socialinę nelygybę, nepatenkinti savo uždarbiu (o gal ir neturi darbo) ir savo teigiamu atsakymu tiesiog keršija savo valstybei bei rodo pyktį. Kiti ilgisi „stiprios rankos“, atsakomybės perleidimo Maskvai, laikų, kai „visi buvo neturtingi, užtat lygūs“, ar yra tiesiog įtikėję Kremliaus propagandos pasakojimais ir virtualiai gyvena Rusijos informacinėje erdvėje.

Kad tokių „nuskriaustųjų ir apgautųjų“ yra daugiau nei 30 procentų – galingas signalas, juo labiau, kad esminis saugumo klausimas priklauso ne nuo santykių su Rusija ir gal net ne nuo NATO partnerių įsipareigojimų. Visuomenės stabilumas ir atsparumas grėsmėms yra kertinis saugumo veiksnys. Minėti 30 proc. yra ta tektoninė masė, kuri demonstruoja, jog mūsų visuomenės pagrindas iš tikrųjų nėra stabilus. Ir čia, žinoma, pirmiausiai ne Rusijos ir net ne jos propagandos kaltė. Čia aiški pačios Lietuvos neišspręstų problemų pasekmė.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"