Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dingęs ekonomikos mokslas

 
2017 12 28 15:25

Neseniai paskelbta ekonomikos augimo prognozė 2018 metais atskleidžia sistemines Lietuvos plėtros problemas. Žiūrint į Europos Sąjungos (ES) valstybių ekonomikos augimo žemėlapį matyti, kad Lietuva atsilieka nuo kitų Centrinės Europos ir Baltijos šalių. Visų šių šalių ekonomikos augimas bus didesnis negu 3 proc., o Lietuvos mažesnis.

Galima pasakyti, kad skirtumas nedidelis, bet jis reiškia, kad tik vienintelė Lietuva nesugeba pasinaudoti augimo potencialu, kurį atneša konvergencijos arba paprasčiau tariant turtingesnių šalių ekonomikų pasivijimo procesas. Tai irgi reiškia, kad Lietuvoje lėčiau, negu kitose naujose ES narėse, vyksta modernizavimo procesas, o taip pat parodo neigiamą migracijos įtaką ekonomikai.

Ekonomika auga, kai didėja investicijos ir jos tinkamai panaudojamos, kai didėja dirbančiųjų skaičius ir kai įsisavinamos naujos žinios, naujos technologijos ir nauji darbo bei valdymo metodai.

Kodėl augimas tapo lėtesnis, priežasčių yra ne viena. Visų pirma reikėtų pabrėžti nusmukdytą Lietuvos ekonomikos mokslo lygį. Atsirado nuomonė, kad ekonomiką gali tvarkyti, kas tik nori – fizikas, apskaitininkas ar vadybininkas. Bankų ekonomistai įtvirtino nuostatą, kad ekonomika yra tas pats, kas analizė, nes jų pačių užduotis buvo ir yra atlikti ekonomikos analizę ir pristatyti ją potencialiems banko klientams.

Lietuvos banko finansuojamas mokslo tyrimo centras seniai nuslydo į smulkių techninio pobūdžio problemų nagrinėjimą. Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad Lietuvos banko vadovai besigirdami savo veikla finansinių technologijų srityje net nesugeba pateikti laukiamos finansinių technologijų plėtros įtakos ekonomikai išraiškos skaičiais. Lietuvos banko tarybos narių pasisakymai, su nedidelėmis išlygomis, seniai primena viešųjų ryšių akcijas. Neteko girdėti ir jų skaitomų solidžių pranešimų apie ekonomikos problemas, kaip tai įprastai daro Europos centrinio banko ir kitų centrinių bankų vadovai.

Ekonomistus iš esmės ruošia tik Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas. Bet pastaruoju metu ten vadovais irgi renkami vadybininkai, o ne, kaip įprasta pasaulio universitetuose, žinomi, turintys tarptautinį vardą ekonomistai. Ekonomikos katedrų vadovų mokslinis įdirbis irgi kuklus, neprilygstantis žinomų Lietuvos ekonomistų E. Vilko, K. Antanavičiaus ar K. Prunskienes ekonominių įžvalgų lygiui. Šie buvo Sąjūdžio idėjų apie nepriklausomą Lietuvos ekonomiką kūrėjai, jų darbai aktualūs ir šiandien.

Bet stebėtis turbūt neverta žinant, kad mokslo darbo kokybė vertinama pagal parašytų puslapių ar atspausdintų pripažintuose užsienio žurnaluose straipsnių skaičių. Kas tuose straipsniuose parašyta, ne tiek svarbu, nėra poreikio turėti savo ekonomikos mokyklą ir nuosekliai vystyti tyrimus. Gal todėl tarp Lietuvos mokslo akademijos narių tėra vienas ekonomistas. Kaltinti mokslininkus nebūtų solidu, nes jie priversti vykdyti įvairius projektus, kad galėtų išsilaikyti, ir tie projektai nebūtinai susiję su mokslo tyrimo kryptimi. Nors dažnokai mokslininko sąžinė užmiega dėl ilgesnio pinigo.

Palyginimui galima pateikti skaičius, kokį atlygį gauna žinomų universitetų mokslininkai ir profesoriai – tai 4000 eurų, ir dar priedai gyvenamam būstui išlaikyti, technikai įsigyti, mokslo darbams atlikti, galimybė ilgesniam laikui pasiimti mokslines atostogas mokslo darbams rašyti. Tokios pareigos užimamos konkurso būdu penkeriems metams su galimybe pratęsti kadenciją vieną kartą.

Lietuva nėra turtinga šalis, tad ir šalies mokslininkų lūkesčiai yra kuklesni. Bet kaip ir kitose šalyse, nuo jų indėlio ir ekonomikos mokslo, jo pripažinimo ir sugebėjimo pasinaudoti rezultatais ekonomikos valdyme didele dalimi priklauso Lietuvos valstybės ateitis.

ES teikia naują ekonomikos valdymo viziją, kalbama apie institucinius pokyčius, ES finansų ir ekonomikos ministro posto steigimą, atskirą euro zonos, kuriai priklauso ir Lietuva, biudžetą, Europos valiutos fondo steigimą ir daugelį kitų dalykų.

Lietuvos poziciją šiais klausimais formuoja politikai, kaip matyti iš jų sprendimų, siekiantys savo trumpalaikių politinių tikslų. Ilgalaikius valstybės tikslus turėtų padėti formuoti mokslas. Deja, jo nebeliko.

Neseniai viešėjęs Lietuvoje ir skaitęs paskaitas vienas žinomas kino režisierius pasakė, kad niekada negirdavo savo filmo kūrybinės grupės dalyvių, kaip tik priešingai – atsiliepdavo kritiškai, norėdamas paskatinti juos susikaupti rimtam darbui. Pagyros ir savigyra yra nūdienos Lietuvos kasdienybė, gal todėl rimto darbo ir nėra. Liko tik lėkšti juokeliai.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"